Anna [13]

Visa “OM&M” šeima keliavo atgal į Warped teritoriją. Po puikios vakarienės, kuria mane pavaišino visi vaikinai, buvau kaip koks aptingęs katinas. Vis dar jaučiau saldžiarūgštės vištienos skonį, kurią gavau „Panda Express“. Vakaras buvo nuostabus. Per vakarienė visi juokavom ir tiesiog skaldėm juokelius, kurie privertė dusti iš juoko. Ostinas ir Šeilis mamos ir tėčio vaidmenį pakylėjo dar vieno laipteliu, kai sugalvojo, kad reikia mane pamaitinti. Manau, iš viso vaizdo, kurį matė kavinės lankytojai, jie juokėsi arba galvojo, kad mes pabėgom iš psichiatrinės. Mums, tai nerūpėjo. Jaučiau, kad buvau priimta į „OM&M” šeimą.

-Na, Anna, kaip tau čempiono vakarienė? – Ostinas šyptelėjo man, o aš su pasitenkinimu paglosčiau savo pilvą.

-Nuostabi. – Atsakiau ir kartu su Ostinu nusijuokėm. Mano akį pagavo priešais mus žygiuojantis oranžinių plaukų savininkas. Jis ėjo vienas ir šiek tiek susigūžęs.

-Eik pas jį, Anna. – Ostinas mane lengvai pastūmėjo, o aš sulinksėjusi galva, prisiartinau prie Alano.

-Ei, kodėl tu toks liūdnas? – Šyptelėjau jam, kai atsiradau šalia jo. Alanas metė man vieną rimtą žvilgsnį ir nusisuko. Supratau, kad kažkas ne taip.

-Kas atsitiko..? – Tyliai paklausiau, pagriebusi jo alkūnę. Alanas atsipūtė ir pasižiūrėjo į mane rimtu veidu.

-Viskas, Anna. – Jis atsakė, o aš susiraukiau.

-Įvardink „viską“... – Sumurmėjau, o Alanas vėl atsikvėpė. Laukiau jo atsakymo, bet jis tylėjo ir nieko nesakė. Pasiekėm autobusus, o Alanas dar nebuvo nieko pasakęs. Nenorėjau versti jo kalbėti todėl laukiau, kol pats man ką nors pasakys. Sustojau prie autobuso įėjimo ir išsitraukiau cigarečių pakelį. Iškart prisidegiau cigaretę ir įtraukiau dūmus į plaučius. Visi vyrukai sugūžėjo į autobusą, o Alanas liko stovėti priešais mane. Pasižiūrėjau į jį, o jis stebėjo kažką tolumoje.

-Kas atsitiko, Alanai..? – Švelniai paklausiau, kai nebegalėjau kentėti visos tylos. Alanas lėtai atsuko savo žvilgsnį į mane ir iš jo akių mačiau, kad jam kažkas nedavė ramybės.

-Ar tai mergina? – Šyptelėjau, bandydama bent šiek tiek praskaidrinti nuotaiką. Tai nepadėjo, nes Alanas susiraukė ir pagriebė cigarečių pakelį iš mano rankos, išsitraukė cigaretę ir prisidegė. Stebėjau jo judesius, galvoje girdėdama Ostino žodžius.

-Taip, Anna. Man blogai dėl to. – Alanas staiga sumurmėjo, o aš nustebusi atsipeikėjau iš savo minčių. Staiga, prisiminusi, kad ant kaklo kabo mano fotoaparatas, pakėliau jį ir nufotografavau Alaną. Apšvietimas buvo baisus, bet nuotrauka gavosi nereali. Šyptelėjau sau, bežiūrėdama į nuotrauką.

-Kodėl nieko nedarai? – Paklausiau, pažiūrėdama į jį. Alanas pasižiūrėjo į mane ir išplėtė akis.

-Nes bijau, Anna. Aš bijau, kad jei ką nors jai pasakysiu, tai viskas bus baigta tarp mūsų. Bijau, kad teks užmiršti kiekvieną akimirką, kurią praleidau su ja... – Pasižiūrėjau į savo spalvotus „Toms“ batelius. Įtraukiau nuodingus dūmus į plaučius ir su skaudančia širdim pažiūrėjau į Alaną.

-O aš nusprendžiau nebijot... – Alanas pasižiūrėjo į mane, nesuprasdamas, ką šneku.

-Tai va... Alanai, mano geriausias drauge nuo vystyklų... Aš tave myliu. Myliu jau nežinia kiek laiko ir tik dabar sugebu tau tai pasakyt, nes prieš tai aš irgi bijojau. Bijojau to pačio, ko bijai ir tu, bet būnant čia. Su tavim ir su visa „OM&M” grupe… - Šyptelėjau sau, sustodama įtraukt dūmą.

-Padedant Ostino ir visų kitų, supratau, kad turiu pagaliau tau pasakyt, kaip iš tikrųjų jaučiuos, nes dabar bijau... Labiausiai bijau, kad prarasiu tave kam nors kitam. – Įtraukiau paskutinį dūmą ir numetusi cigaretės likutį, užgesinau su bato padu.

-Taigi... – Pasižiūrėjau į Alano akis ir nusišypsojau.

-Aš tave myliu ir niekad nenustosiu mylėti. –

Stojo tyla. Akių kontaktas nenutrūko, bet jokio atsakymo negavau, taigi supratusi, kad tyla buvo neigiamas atsakymas tyliai nusigavau į autobusą. Vos tik įžengiau, mane pasitiko tyla. Visi vaikinai stebėjo mane. Mačiau gailestį jų veide, bet metusi jiems kuo tikresnę šypseną nukeliavau link savo gulto. Padėjus fotoaparatą aš atsisėdau ir įsistebeilyjau į sieną. Krūtinėje jaučiau skausmą. Akyse susikaupė ašaros ir aš apgailėtinai nusijuokiau.

-Ko tu tikėjaisi, Anna..? Kad jis tau atsakys tuo pačiu..? – Sumurmėjau sau ir perbraukiau ranka per plaukus. Kažkas atsisėdo šalia manęs. Nesivarginau pasižiūrėti, kas jis.

-Taip ir turėjo būti. – Išgirdau, kaip Alanas sumurmėjo ir aš nustebusi pasižiūrėjau į jį.

-Atleisk. Turėjau kažką atsakyt, bet tuo momentu, kai tu pasakei tuos žodžius... – Alanas užsidegė rankom veidą.

-Pagalvojau, kad esu visiškas idiotas ir, jog turėjau AŠ tau pasakyt, kaip jaučiuosi. Turėjau būt vyras... – Šyptelėjau sau ir padėjau kaktą ant Alano peties.

-Ar tai pavėluotas teigiamas atsakymas..? – Paklausiau, o Alanas tyliai nusijuokė. Pagriebė mano delną ir sunėrė mūsų pirštus.

-Taip, Anna... Čia nevykęs pavėluotas atsakymas. – Pasižiūrėjau į Alaną ir šyptelėjau. Tai turėjo būt tas momentas, kai pabučiuosim vienas kitą, bet viską sugadino Ostinas su savo rėkimu.

-Aš jums sakiau, kad susimes šiandien. – Perverčiau akimis ir šyptelėjau Alanui.

-Einam palošti COD? – Išsišiepėm su Alanu, kaip maži vaikai ir susikabinę rankomis nukeliavome į autobuso priekį, kur buvo visi žaidimai. Vaikinai iš karto puolė mėtyti įvairias replikas, bet mudu su Alanu mėtėm replikas atgal ir iš viso to išsivystė visos nakties COD maratonas per kurį supratau, kad tikrai buvau „OM&M” šeimos dalis. Tai darė mane laiminga, bet dar laimingesnė darė oranžinių plaukų savininkas, kuris per visą naktį nesitraukė nuo manęs ir paryčiais sutiko miegoti mano gulte. Prieš užmiegant, išgirdau tuos žodžius apie kuriuos taip ilgai svajojau:

-Aš tave taip pat myliu, Anna. -

Nora. Dvyliktas.

  Bėgome gatve nuo įkyrios šviesiaplaukės, kuri vis prašė Šono numerio. Ji buvo apsiavusi batus klaikiai aukštais kulnais, todėl mudu su šviesiaplaukiu gražuoliuku atsiplėšėme. Pasukome į siaurą gatvelę ir dėl visa ko pasilėpėme už namo. Čia vietos nebuvo daug ir teko stovėti prisispaudus vienam prie kito.
  Nežinau, kuris veiksnys buvo reikšmingiausias: artumas, gaudynių azartas, išgertas alkoholis ar simpatijos, bet po akimirkos jo lūpos jau lietė manąsias. Dar nespėjusi atsigauti po bėgiojimo, mano širdis ėmė dar greičiau plakti. Jau buvau pamiršusi, ką reiškia bučiuotis su išmanančiu ką daro vaikinu.
  - Radau tave.! - suspigo kažkas.
  Atsitraukiau nuo Šono, kiek tai buvo įmanoma, ir pažvelgiau per jo petį. Žinoma, akimirkos žavumą sugadino ilgakojė blondinė, nė nepastebėjusi, kad mes šiek tiek užsiėmę.
  Šonas pažvelgė į mane iškankinta išraiška, aš pavarčiau akis.
  - Pasiduodu. - pasakė jis. - Nuo tavęs neįmanoma pabėgti.
  Jo alsavimas buvo beveik toks pat trūksmingas kaip mano. Šonas atsitraukė ir atsisuko į ją.
  Blondinė suspigo iš džiaugsmo tarsi šunytis ir suplojo rankomis. Beveik įsivaizdavau kaip vizgina uodegą. Turint omenyje tai, kaip ji sugebėjo mus susekti, ėmiau įtarinėti, kad ji buvo kokio nors nevykusio bandymo pudelį paversti žmogumi rezultatas.
  - Laimėjęs visada gauna kokį nors prizą. - viliojančiai šypsojosi ji.
  - Taip, žinoma.
  Stebėjausi jo diplomatijos sugebėjimais.
  - Gali užduoti man tris klausimus. - dirbtinai nusišypsojo Šonas.
  - Kur būsi rytoj šeštą.?
  - Prie scenos, ant jos arba autobuse.
  - Gal norėsi po koncerto susitikti.?
  Stebėjausi jos atkaklumu ir drąsa. Jei nebūtų tokia kvaila, ji galėtų daug pasiekti.
  - Nemanau, kad galėsiu.
  - Kas pati gražiausia mergina visame pasaulyje.? - nepaisydama visų šaltų jo atsakymų, blondinė vis dar tikėjosi, kad šis bus jai palankus.
  - Mano mergina. - greitai išbėrė Šonas. Atrodo, tik po kurio laiko suprato, ką pasakė.
  Na štai. visą naktį tikėjausi, kad jis kur nors paslys ar pasakys ką  nors netinkamo. visą laiką atrodė nuoširdus ir draugiškas, o dabar, kai jau beveik ėmiau juo pasitikėti, pasirodo, kad turi merginą.
  Nesiseka.
  - Tu turi merginą.? - garsiai ištarė mano klausimą šviesiaplaukė.
  - Atleisk, jei gerai suskaičiavau, tavo klausimai jau baigėsi. - nusišypsojo Šonas, stengdamasis nežiūrėti į mane.
  Jis plačiu mostu pasirašė į blondinės užrašų knygutę ir kantriai papozavo bendrai nuotraukai, kol aš rankose laikiau briliantais puštą rausvą iPhone.
  Mergina labai patenkinta pasišalino. Mes patraukėme atgal į Warped teritoriją.
  - Kodėl nesakei.? - sumurmėjau.
  - Ko.? - Šonas atrodė paskendęs savo mintyse.
  - Kad turi merginą. Jaučiuosi nusidėjusi. - šyptelėjau.
  - Aš, na... Paskubėjau. - atsakė. Nebuvau mačiusi jo tokio pasimetusio. - Reikėjo pirmiau..
  Jis sustojo. Nieko nebesupratau.
  - Nora, būsi mano mergina.?
  - Palauk. Ką.? - sukosi galva.
  - Neišsidirbinėk. - maldaujamai pasakė.
  - Aš.. Jo, tikriausiai. - pasakiau, nesigaudydama aplinkoje.
  - Super. - jo akyse vėl blykstelėjo liepsnelė, o rankos apsivijo mano liemenį.
  Viskas taip greitai keitėsi.!

Anna [12]

Buvau peršlapus nuo galvos iki kojų. Vanduo lašėjo nuo manęs upeliais, o aš kaip mažas vaikas nesiruošiau pasiduoti. Mano komandos nariai (a.k.a „OM&M”) buvo jau seniausiai iškritę iš vandens karo ir aš buvau vienintelė, kuri turėjo paskutinį šansą atnešti komandai pergalę. Buvau pasislėpusi už kažkokios grupės autobuso ir laukiau puikios progos, kad galėčiau užpulti Beną iš „WIM“, bei Kailą iš „WCAR“. Lėtai pajudėjau iš savo slėptuvės. Apžiūrėjau aplinką pro autobuso kraštą, kai išgirdau:

-Matau ją. – Pasukau galvą ir pamačiau link manęs atbėgantį Beną ir Kailą. Kaip maža mergaitė suklykiau ir pasileidau bėgti pro autobusus. Mėčiau savo pėdas, žinodama, kad taip sugebėsiu laimėti. Aš buvau labai konkurencinga. Tereikėdavo mažos ugnelės, kad užsivesčiau ir kovočiau iki pačio galo. Belakstydama pro autobusus, netyčia atsiradau už Kailo. Jis manęs buvo dar nepastebėjęs. Pasinaudojau proga ir permirkiau jį vandeniu. Jis metė man pašiepiamą žvilgsnį, o aš pasileidau bėgti. Išbėgau į plyną lauką, kur sėdėjo visi pralaimėtojai ir buvo vandens atsargos.

-Anna? – Pamačiau Šeilį ir šyptelėjau jam.

-Pasiduok, Anną. „WIM“ jau laimėjo šitą karą. – Pasisukau į Beną iš „WIM“ ir šyptelėjau.

-Nieko jūs nelaimėjot. – Šyptelėjau ir pasileidau bėgti link vandens kibirų. Girdėjau Beno žingsnius už manęs ir tikėjausi, kad man pavyks laimėti. Esant vos keli žingsniai nuo kibirų, sviedžiau ginklą į šoną ir greitai griebus kibirą, paleidau vandenį į Beną. Vanduo jį permirkė nuo galvos iki kojų ir aš išsišiepiau, kaip mažas vaikas.

-Mano maža mergytė atnešė mums pergalę. – Iš niekur nieko Ostinas pagriebė mane ir pradėjo sukioti ore, kaip kokią lėlę. Aš neturėjau jėgų net pajudėti.

-Taip, Ostinai, laimėjom. Dabar nuleisk mane. Nueisiu pasiimti fotoaparato. Reikia visos grupės nuotraukos. – Greitai nukeliavau į „OM&M” autobusą ir pagriebiau savo žaisliukus. Grįžus į lauką, padariau krūvą nuotraukų su visais vandens karo dalyviais. Buvau pasveikinta ir pagirta. Labiausiai nustebino Benas iš „WIM“, kai priėjo ir pasakė, kad nesitikėjo, kad pralaimės man.

-Priimsiu tai, kaip komplimentą. – Šyptelėjau jam ir greitai nufotografavau jo besišypsantį veidą. Jis buvo nežmoniškai gražus, bet mano širdis priklausė vienam ir tam vieninteliui oranžinių plaukų savininkui iš „OM&M”.

-Anna, neflirtuok su priešais. – Ostinas vėl išdygo prie manęs su didžiule šypsena veide. Mečiau jam pašiepiantį žvilgsnį.

-O kas bus jei flirtuosiu? Priversi raudonuot su pokštais apie mane ir Alaną? – Šyptelėjau, o Ostinas nusijuokė.

-Ne. Tiesiog uždarysim tave ir Alaną į autobuso galą ir išleisim tada, kai pripažinsit savo jausmus. – Ostinas herojiškai pareiškė, o aš nusijuokiau.

-Ostinai, neišsigalvok. – Sumurmėjau ir pakėlus fotoaparatą prie akių padariau kelias nuotraukas.

-Gerai, eime. Aš su tavim seniai norėjau pasikalbėti, kaip tėvas su dukra. – Kartu nusijuokėm ir atsisveikinę su Benu iš „WIM“, pajudėjome link tuščios pievos prie autobusų. Atsisėdom ant žolės ir aš padariau dar kelias nuotraukas.

-Eisiu iškart prie reikalo, Anna. Tu patinki Alanui. Alanas patinka tau. Pagaliau, pasakykit vienas kitam savo jausmus. – Pasižiūrėjau nustebusiu žvilgsniu į Ostiną.

-Iš kur tu ištraukei, kad aš patinku Alanui? – Paklausiau, nelabai tikėdama tuo.

-Tai yra pats akivaizdžiausias dalykas pasaulyje, bet jūs abu to nematot. – Ostinas atsakė, o aš pasižiūrėjau į fotoaparatą.

-Mes geriausi draugai, Ostinai... – Sumurmėjau, o Ostinas papurtė galvą.

-Jūs abu norit peržengt tą ribą, bet aiškiai bijot. Pagaliau užsiauginkit porą ir pasakykit, kad vienas kitam patinkat. Net skaudu matyt, kaip Alanas vos tvardosi... Šiandien, kai tave pamatė taip apsirengusią, tai galvojau apalps ir neatsikels... – Nusišypsojau, stebėdama Ostino įmantrius judesius. Pakėlusi kamerą prie akies, nufotografavau jį.

-Anna, tu varai jį iš proto, bet jis bijo, kad susimaus jei kažką pasakys tau. Kadangi tas pats yra su tavim, tai reikia, kad jus kažkas pastūmėtų pagaliau prisipažinti vienas kitam. Mes bandėm daryt tai nuo pat Warped pradžios, bet dabar, aš tau sakau akis į akį... Paskubėk, kol nepasirodė kokia kita ir jo nenuviliojo. – Šyptelėjau Ostinui ir sulinksėjau galva.

-Gerai... Patikėsiu tavimi ir pasakysiu jam, kaip jaučiuosi. – Ostinas suplojo rankomis, kaip mažas vaikas ir pakilo nuo žolės.

-Eime persirengt ir keliausime pavakarieniaut. Reikia pavaišint tave čempiono vakariene. – Abu nusijuokėm ir susikabinę alkūnėm, pasišokinėdami nukeliavom į „OM&M” autobusą, kur visi kiti grupės nariai sėdėjo jau persirengė sausais drabužiais ir šnekučiavosi apie Warped, bei muziką. Mano akys iškart surado taip gerai pažįstamas ir šyptelėjus Alanui, nukeliavau persirengti. Visą laiką galvojau apie Ostino žodžius ir pažadėjau sau, kad pasitaikius pirmai progai pasakysiu Alanui, kaip iš tiesų aš jaučiuosi.

Nora. Vienuoliktas.

  Iš autobuso išlipau dešimt po aštuonių. Šiek tiek susigadinau nagų lako sluoksnį ir teko nulakuoti iš naujo.
  Šonas šnekučiavosi su kažkokiais vaikinais ir nematė manęs. Pasitaisiau suknelę ir priėjau.
  - Labas vakaras. - nusišypsojau.
  Vaikinai sužiuro į mane.
  - Kuo galėčiau padėti.? - paklausė Šonas.
  Pakėliau antakį.
  - O tu ne manęs laukei...? - sutrikusi pasakiau. Gal aš sumaišiau dienas.?
  Šonas keletą kartų sumirksėjo. Vaikinai ėmė juoktis.
  - Nora..?
  - Tareisi lyg ir su manim.
  - Vau. - jis atrodė nustebintas.
  Aš netgi ne taip labai stengiausi. Tik šiek tiek pasidažiau ir apsivilkau mėgstamą melsvą suknelę.
  - Priimsiu tai kaip komplimentą.
  Vaikinai kikeno. Vėliau šaipysis iš jo. Cha.
  - Tai mes jau eisim. Gero jums vakaro. Šonai, nepamesk savo panelės. - nusijuokė vienas jų ir visi dingo už autobusų.
  - Atleisk.. - pradėjo Šonas.
  - Atleidžiu. - nutildžiau jį. Abu nusijuokėm. Vakaras man jau patiko.
  Leidomės miesto link. Pakeliui dalinomės istorijomis iš darbo ir gyvenimo. Jis atrodė visai mielas ir šmaikštus. Sustojome prie naktinio klubo. Net lauke muzika gerai girdėjosi. Šonas paėmė mane už rankos ir prasivedė pro apsauginius. Žinoma, jam niekada nereikėjo stovėti eilėse.
  Įėjome į vidų ir leidomės šokti. Šonas visą vakarą nė per žingsnį nuo manęs nesitraukė.O šoko jis stebėtinai gerai.
  Gėrėme kokteilius, juokėmės ir slapstėmės nuo jo gerbėjų. Jaučiau, kad visai galėčiau prie to priprasti.

Anna [11]

Po pasisisedėjimo su Nora nukeliavau į artimiausią drabužių parduotuvę. Verkiant reikėjo naujų marškinėlių, nes visi kuriuos buvau atsivežus buvo skalbykloje ir juos turėjau atgauti tik kitą dieną. O dabar vilkėjau Alano marškinėlius, kuriuos jis man maloniai paskolino.

Įžengiau į Forever 21 ir iškart puoliau prie nukainuotų prekių. Didelės tikimybės, kad rasiu savo dydžio marškinėlius – nebuvo, bet pabandyti juk verta. Pasiknaisiojus po krūvas drabužių, radau tris tunikas ir vieną džemperį trumpomis rankovėmis. Eidama link persirengimo kambarių nusigriebiau dar dvi palaidinukes, kurios buvo nenukainuotos. Kai buvau išsimatavus beveik visus savo pasirinkimus, ilgai stovėjau ir žiūrėjau į paskutinį pasirinkimą. Man jis patiko, bet klausiau savęs ar tikrai užsidėsiu tokiu trumpus marškinėlius. Galiausiai nusprendžiau juos pasimatuoti. Greitai užsimečiau ir pažiūrėjau į veidrodį. Marškinėliai nedengė mano pilvo, taigi puikiai matėsi kyšanti tatuiruotė iš po šortų. Neturėjau ko slėpti, taigi nusprendžiau pirkti viską, ką matavausi ir nesukti sau galvos. Juk niekada nežinai, ko tau prireiks.

Bemokant už prekes, pajaučiau vibruojantį telefoną, taigi ištraukiau iš kišenės ir atsiliepiau.

-Anna... Mums nuobodu. – Išgirdau Filo balsą ir perverčiau akis. Padaviau kasininkei pinigus ir giliai atsikvėpiau.

-Labiausiai nuobodu Alanui. – Pasigirdo fone Ostino balsas ir garsus juokas.

-Girdėjai? Grįžk, Anna. Mes numirsim šitam karštyje. –

-Aš jum sakiau eit su manim į miestą, bet ne... Jums per karšta. – Suburbėjau, o Filas nusijuokė.

-Jei rimtai, tai mes, WIM, WCAM, MMI, DGD, Attack Attack! ir dar kelios grupės, planuojam daryt vandens karą. Žinau, kad nenorėtum to praleisti, nes aną savaitę minėjai, kad norėtum sudalyvauti. – Tikriausiai atrodžiau, kaip mažas vaikas gavęs saldainį, nes kasininkė žiūrėjo į mane perkreiptu žvilgsniu. Pagriebiau grąžą, sugrūdau į piniginę, kurią greitai įmečiau į savo patikimą tašiuką ir griebusi prekių maišą išskubėjau iš parduotuvės.

-Net nebandot pradėt be manęs. Greitai grįšiu. – Baigiau pokalbį ir vos ne bėgte keliavau link autobusų. Mėgau retkarčiais pabūt mažas vaikas. Tai leisdavo man nusiramint ir pabūt vėjavaike.

Grįžus į autobusą iškart suradau savo mylimą maudymosi kostiumėlį. Griebiau šortus ir savo naujus ICEE marškinėlius ir greitai persirengiau. Palikus visą techniką savo gulte išėjau į lauką, kur stovėjo grupė vyrų ir kelios merginos. Šyptelėjau sau ir nusigavau prie „OM&M” grupės.

-O, Anna. Kaip tu seksualiai atrodai. – Ostinas metė reikšmingą žvilgsnį į Alaną, o aš šyptelėjau.

-Tai mano slaptas ginklas, kuris padės laimėti vandens karą. – Atsakiau, o Ostinas išsišiepė, kaip mažas vaikas.

-Mes laimėsim! – Ostinas garsiai sušuko, o aš išsišiepiau ir pasižiūrėjau į Alaną, kuris stebėjo mane su šypsena veide. Nekreipiau didelio dėmesio į jo raudonus skruostus, nes spėjau, kad tai buvo saulės kaltė.

-Gerai, sutariam taisykles. – Išgirdau kažkieno balsą ir įtemptai klausiau. Nepraėjus net 10-čiai minučių jau turėjau rankose didelį vandens šautuvą ir sėlinau pro autobusus. Jaučiausi, kaip kokia slapta agentė.