Tik įžengus į „OM&M” autobusą, griebiau savo patikimąjį laptopą ir prijungus fotoaparatą prie jo pradėjau perkelinėti nuotraukas, kad galėčiau jas sutvarkyti ir išsiųsti. Vaikinai išsibarstė po autobusą ir aš girdėjau tik jų šauksmus. Kaip spėjau, tai jų Halo maratonas jau buvo prasidėjęs ir aš buvau praleidusi šiek tiek veiksmo, bet neleidau sau palikti neužbaigto darbo. Nuotraukų sutvarkymas ir užžymėjimas truko šiek tiek daugiau nei valandą su puse ir buvau patenkinta, kad sugebėjau padaryti visą darbą per gan trumpą laiką. Kai nuotraukos buvo sužymėtos ir susegtos, nusiunčiau jas patikėtam asmeniui ir įrašiau į kompaktą, kad turėčiau atsargai, jei netyčia, kas nors nutiktų. Dar kartą viską pertikrinusi ir tikrai įsitikinusi, kad viską atlikau, išjungiau laptopą, sudėjau visus žaisliukus į jiems skirtas vietas ir nukeliavau pas vaikinus. Jie vis dar lošė Halo.
-Ėsk mano dulkes, Tino. – Mane pasitiko Ostino balsas ir aš iškart pasukau savo akis į televizorias ekraną. Ostinas žudė Tino.
-Žiūrėkit, kas pagaliau sugalvojo apsireikšti pas mus. – Išgirdau Šeilį ir mečiau jam skeptišką žvilgsnį.
-Džiaukis, kad išvis pasirodžiau. Vienu momentu norėjau tiesiog eiti miegoti, bet tada prisiminiau, kad turiu suvaryti tave per Halo, taigi... – Šyptelėjau, o Šeilis apsimetė, kad įsižeidė.
-Panelyte, nedrįsk įžeidinėti vyresnių. – Jis pašiepiamai pareiškė, o aš išsidrėbiau ant sofos tarp Ostino ir Alano.
-O tu, vaikine, nepriekabiauk prie merginų. – Šyptelėjau ir visi nusijuokė.
-Ar mes galim ją įsivaikint? Man ji patinka. – Filas pareiškė ir visi pradėjo dar labiau kvatotis.
-Šeili, prašau, įsivaikinam ją!!? Tu būsi mama, o aš – tėtis. Alanas, Filas ir Tino bus jos broliai. – Tai skambėjo absurdiškai juokingai, bet man ta idėja skambėjo įdomiai.
-Ostinai, tu juk žinai, kad Alanas negali būt jos brolis. Kas bus jei jie sugalvos susimest? Kaip tada atrodys? – Perverčiau akis, bet jaučiau, kad raudonuoju.
-Tu teisus, Šeili. Ką darysime? – Ostinas atrodė susimąstęs.
-Aš žinau, ką jūs darysit. Leisit man laimėti prieš MAMĄ per Halo. – Įsiterpiau ir tuo baigėsi kalbos apie mane ir Alaną. Ostinas padavė man pultelį ir aš šyptelėjau sau.
-Sėkmės, Anna. – Pasisukau į Alaną ir išsišiepiau.
-Tu žinai, kad aš kaip mašina, kai reikia lošti žaidimus. – Alanas nusijuokė ir sulinksėjo galva. Jo šypsena buvo tokia miela...
-Na, gal baigsit, įsimylėję paukšteliai? Mes turim lošt. – Mečiau piktą žvilgsnį Šeiliui, o šis šyptelėjo nekaltai.
-Tau šakės. – Sumurmėjau ir pasisukau į televizoriaus ekraną. Buvau pasiruošus laimėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą