Iš autobuso išlipau dešimt po aštuonių. Šiek tiek susigadinau nagų lako sluoksnį ir teko nulakuoti iš naujo.
Šonas šnekučiavosi su kažkokiais vaikinais ir nematė manęs. Pasitaisiau suknelę ir priėjau.
- Labas vakaras. - nusišypsojau.
Vaikinai sužiuro į mane.
- Kuo galėčiau padėti.? - paklausė Šonas.
Pakėliau antakį.
- O tu ne manęs laukei...? - sutrikusi pasakiau. Gal aš sumaišiau dienas.?
Šonas keletą kartų sumirksėjo. Vaikinai ėmė juoktis.
- Nora..?
- Tareisi lyg ir su manim.
- Vau. - jis atrodė nustebintas.
Aš netgi ne taip labai stengiausi. Tik šiek tiek pasidažiau ir apsivilkau mėgstamą melsvą suknelę.
- Priimsiu tai kaip komplimentą.
Vaikinai kikeno. Vėliau šaipysis iš jo. Cha.
- Tai mes jau eisim. Gero jums vakaro. Šonai, nepamesk savo panelės. - nusijuokė vienas jų ir visi dingo už autobusų.
- Atleisk.. - pradėjo Šonas.
- Atleidžiu. - nutildžiau jį. Abu nusijuokėm. Vakaras man jau patiko.
Leidomės miesto link. Pakeliui dalinomės istorijomis iš darbo ir gyvenimo. Jis atrodė visai mielas ir šmaikštus. Sustojome prie naktinio klubo. Net lauke muzika gerai girdėjosi. Šonas paėmė mane už rankos ir prasivedė pro apsauginius. Žinoma, jam niekada nereikėjo stovėti eilėse.
Įėjome į vidų ir leidomės šokti. Šonas visą vakarą nė per žingsnį nuo manęs nesitraukė.O šoko jis stebėtinai gerai.
Gėrėme kokteilius, juokėmės ir slapstėmės nuo jo gerbėjų. Jaučiau, kad visai galėčiau prie to priprasti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą