Anna išlėkė siaubingai susinervinusi. Po pokalbio su mama persimainė, atrodė tarsi visai kitas žmogus. Užjaučiau ją. Pati niekada neturėjau problemų su tėvais, visada buvau labai savarankiška ir tėtis manimi be proto didžiavosi.
- Einu, pažiūrėsiu, kokių žaisliukų ji ten turi. - pasakiau vaikinams ir nusekiau paskui Anną.
Užėjau į autobusą, čia vyravo meniška netvarka. Atrodė jaukiai. Anna susirūpinusi rinkosi objektyvus.
- Nesinervink dėl tėvų, Anna. - atsargiai pasakiau. - Jie nesupranta tavo laisvės troškimo. Tarsi patys nebūtų buvę tokio amžiaus.
- Lengva tau šnekėti. - atkirto ji.
- Nusiramink, smarkuole. - nusišypsojau. - Juk tu čia, o mama kur.? Neleisk jai sugadinti tavo laimės. Kada nors ji supras.
Išsitraukiau iš rankinės cigaretę ir išėjau laukan. Jai reikėjo pabūti vienai ir nusiraminti. Padariau ką galėjau, dabar viskas jos rankose. Užsirūkiau, nors paprastai to nedarydavau. Nelabai geras įprotis ir šiaip nemaloniai kvepia. Bet nuramina.
Alanas vis žvilgtelėdavo į autobusą. Jo ir Annos simpatija buvo akivaizdi, tik jie patys to nematė. Nesistebėjau, kad vaikinai dažnai mesteli ne tokią jau subtilią užuominą, kad jiems reikia tapti pora. Alanas ir Anna vieną dieną tikrai bus graži pora. Jei tik kuris nors visko nesumaus.
Nusišypsojau. Kitų santykius narplioti man visada sekėsi lengviau, nei suprasti save. Dėkui Dievui, turėjau fotoaparatą. Su technika man niekada nekildavo problemų. Nusitaikiau ir ėmiau fotografuoti pietaujančius žmones.
Buvau tokia įsijautusi, kad ne iš karto pajutau, jog prie manęs kažkas stovi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą