Minia šokinėjo trankios ir beprotiškos muzikos garsu. Ji buvo visiškai atsidavusi vaikinams, stovintiems scenoje. Staiga susimąsčiau, koks jausmas, kai visi tave taip garbina. Kai tūkstančiai žmonių linguoja tau paliepus, kai tau panorėjus ima ploti, dainuoja tuos pačius žodžius, ir trokšta tave paliesti, įsitikinti, kad esi tikras. Panorau užlipti ant scenos ir iš aukšto pažvelgti į visus tuos žmones, susirinkusius pasilinksminti ir parsinešti namo gabalėlį tos beprotybės.
Spragtelėjo fotoaparatas, nepataikydamas į ritmą. Ne, Nora, tu ne gitaristė ir ne dainininkė. Tu tvirtai stovi ant žemės ir lauki, kol galėsi pamatyti garsiausius senojo žemyno krepšinio dievus. Tik dėl to neišėjai iš darbo, kai tau paskyrė važiuoti čia. Spragt spragt. Tai - tavo gyvenimas. Fotoaparatas neturi natų. Visi spragtelėjimai tos pačios tonacijos. Spragt spragt.
Galbūt tai galėtum pavadinti muzika. Fotoaparatą irgi reikia derinti, tarsi pianiną. Diafragma, priartinimas, nutolinimas. Ekspozicijos nustatymai. Fokusavimas. Tam irgi reikia įgūdžių. Daug praktikos. Be abejo, supratimo. Jausmo. Visai panašu į muziką. Tik dėl to neina iš proto tūkstantinės minios. Spragsėjimo filosofiją ne visiems lemta suprasti.
Atsidusau. Spragt spragt spragt. Štai, minios dievuko atvaizdas jau miniatiūriniame ekrane. Aš net nežinau jo vardo. Spragt. Minios šėlsmas mano akimis. Spragt spragt. Mėnulio didybė skaitmeniniu pavidalu. Nenustok spragsėti.
Tai kaip narkotikai, šitas nenutrūkstamas, niekuomet nepabostantis garsas. Spragt spragt spragt spragt. Iki beprotybės. Iki tol, kol nieko nebematysi. Kol nebesinorės kvėpuoti. Spragt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą