Kaira. Antras.

  Vėlų vakarą atvažiavome prie gražaus pastato.
  -Tai CŽV būstinė, - pasakė Čarlzas. - Mes čia apsistoję.
  CŽV... Man nepatiko vyriausybės, nenorėjau būti įvelta į politiką. Nemėgau žmonių, žinojau, kad jie niekuomet nesupras mūsų. Mes jiems atrodėme kaip žvėrys, keistuoliai, išsigimėliai. Niekuomet nebūčiau prie to prisidėjusi, jei nebūčiau žinojusi, kad sutiksiu Eriką ir turėsiu progą sustabdyti savo tėvą. Sebastianas Šo, toks dabar buvo jo vardas.
  Juodi mano plaukai plaikstėsi vėjyje, o smailūs batų kulniukai kaukšėjo į betonines plyteles, kai ėjome link patalpų, kuriose gyveno mutantai. Praeidama pro didžiulį langą pamačiau savo atvaizdą. Jauna, tarsi vis dar būčiau aštuoniolikos, didelėmis šviesiai žaliomis akimis, vidutinio ūgio, liekna ir graži.
  Įėjome į jaukią patalpą šviesiomis sienomis. Ten buvo septyni paaugliai, trys merginos ir keturi vaikinai. Jie įtariai žiūrėjo į mane, tikriausiai manė, kad esu dar viena agentė. Nusišypsojau.
  Buvau pristatyta jiems, Čarlzas išvardino visų vardus. Nespėjau įsidėmėti visų, tačiau į akį krito Peiton, tikriausiai dėl jos ryškių plaukų, Reiven ir Aleksas. Visi atrodė įdomūs, nekantravau sužinoti, ką kiekvienas iš jų sugeba, bet tai nebuvo svarbiausias jausmas.
  - Čarlzai, kur jis.?
  Jis nusišypsojo dėl mano nekantrumo ir pamojo ranka, kad sekčiau paskui jį. Šyptelėjau mutantams neabejodama, kad greitai turėsiu progos daugiau su jais pabendrauti.
  - Būk atsargi, Kaira. Nežinau, kaip jis į tave reaguos. Turint galvoje jūsų praeitį... - atrodė susirūpinęs.
  - Aš moku apsiginti. Tik žiūrėk pats saugokis, Čarlzai, - nusijuokiau.
  Nepaprastai jaudinausi prieš vėl sutikdama Eriką. Tiek daug ko norėjau sužinoti.! Prieš atsidarant kiekvienoms durims mano širdies plakimas padažnėdavo. Vis tikėjausi, kad už jų jau bus jis. Čarlzas šypsojosi. Jis vis skaitė mano mintis, tai erzino.
  - Tu jauti mane savo galvoje.? - pasakė jis.
  - Tai nėra labai malonu, - sumurmėjau.
  - Keista.
  Pagaliau įėjome į erdvų gyvenamąjį kambarį, apstatytą prabangiais baldais, kūrenosi židinys. Ant šviesaus fotelio sėdėjo aukštas vaikinas ir skaitė knygą. Nė nepakėlė akių, mums įėjus.
  Pažvelgiau į Čarlzą, jis linktelėjo.
  - Erikai... - atsargiai ištariau.
  Pilkos akys staigiai pervėrė mane, tuojau jas nušvietė suvokimas. Laukiau jo reakcijos.
  - Kaira, - jo balsas buvo tvirtas.
  Linktelėjau. Žengiau žingsnį į priekį.
  - Ką čia veiki.?
  - Atvažiavau padėti. Čarlzas mane surado.
  Erikas atsistojo, kiekvieną akimirką laukiau puolimo. Mus auklėjo vienodai, bet tėvas mane mokė trumpiau. Tikriausiai, jei nebūčiau turėjusi galių, Sebastianas Šo būtų manęs atsikratęs kaip nereikalingo šunyčio.
  Pažįstamos akys atidžiai mane tyrinėjo. Mačiau jose nuostabą, skausmą ir pyktį.
  - Tavo tėvas mane pavertė pabaisa, - iškošė pro sukąstus dantis Erikas.
  - Tėvų pasirinkti negalime, - atsakiau jausdama, kaip visas metalas, buvęs kambaryje, ėmė judėti.
  - Gal prisėskime.? - pasiūlė Čarlzas.
  Erikas linktelėjo, mačiau, kad aprimo. Atsisėdau arčiausiai židinio ir mėgavausi šiluma. Buvo gera žinoti, kad Erikas sveikas ir gyvas. Tikėjausi, kad mano ir jo tikslai sutaps.

Peiton/Faja [2]

Mane stebėjo oranžinių plaukų savininkas su maža arogantiška šypsena. Kaip jis nustebs, kai sužinos, kad nesu lengvai prieinama...
Perbraukiau ranka per savo liepsnojančius plaukus ir nusukau akis nuo to keisto vaikino.
-Tavo plaukų spalva labai graži. – Pagavau draugiškai atrodančios blondinės žvilgsnį ir šiek tiek šyptelėjau.
-Ji... natūrali... – Sumurmėjau. Blondinė išsižiojo ir atrodė, kaip žuvis.
-Tai dėl tavo galios? – Ji išsišiepė, o aš lėtai sulinksėjau galva.
-Iš dalies... – Atsakiau tyliai, atsikvėpdama.
-Tai parodyk, ką moki, naujoke. – Oranžinių plaukų savininkas išsišiepė, o aš perverčiau savo akimis.
-Tai pavojinga. – Debtelėjau, o jis suvaidino, kad sudaužiau jam širdį.
-Viskas bus gerai, Peiton. – Blondinė sumurmėjo, o aš susiraukiau. Šitie žmonės žinojo mano vardą, bet aš nežinojau jų. Kur paslėpta logika?
Trūktelėjau pečiais ir pakilau nuo sofos ant kurios buvau pasodinta. Paėjau kelis žingsnius į šalį ir atsisukau į grupelę žmonių, su kuriais turėjau nuo šiol dirbti.
-Neatsakau už jūsų saugumą. – Sumurmėjau ir pakėliau savo delną taip, kad jis žiūrėjo į dangų. Susikoncentravau ties delno centru ir galvojau apie ugnį. Įsivaizdavau ją šiltą, draugišką, šviesią... Delno viduryje užsiliepsnojo golfo kamuoliuko dydžio ugnis ir aš šyptelėjau sau, mesteldama kamuoliuką į orą. Jis pradėjo skraidyt aplink mane, o aš igirdau plojimus ir pasižiūrėjau į savo bendraamžius.
-Jėga, Peiton. Ar žinai kokia bus tavo pravardė? – Blondinė pašoko nuo sofos ir pribėgo prie manęs. Aš pasimečiau ir tylėjau. Ugnies kamuoliukas dingo.
-Tiesiog vadinkim ją porcelianine lėle. Jai tiktų. – Mečiau piktą žvilgsnį į oranžinių plaukų savininką ir sugniaužiau kumščius.
-Aš būsiu Faja. – Atsakiau, žudydama žvilgsniu oranžinių plaukų savininką.
-Saugokis, Šonai. Dar padegs tavo plaukus. – Pasižiūrėjau į blondiną, kuris sedėjo fotelyje ir perverčiau akimis. Pasirodo, kad čia buvo ne vienas, o du arogantiški šunsnukiai. Ir vienas iš jų buvo labai karštas.

Kaira. Pirmas.

  1944

  Apniukęs dangus, lietus. Sėdėjau savo kambaryje, kai keistai laimingas tėvas įlėkė ir pakėlė mane ant rankų.
  - Radau jį, Kaira, radau.! - sušuko.
  Jis nusinešė mane į savo kabinetą, ten sėdėjo juodaplaukis berniukas. Atrodė kiek už mane vyresnis, bet tuomet negalėjau tiksliai pasakyti. Jis vilkėjo pilka kalinių uniforma, kabinetas buvo visas nusiaubtas ir man pasidarė baisu. Berniukas atrodė liūdnas.
  - Kaira, tai nepaprastai talentingas vaikas. Jis vardu Erikas.

***
   1962

  Klaidžiojau gatvėmis, nerasdama vietos. Prisiminimai apie tėvą mane pykdė. Jaučiau, kad man reikia eiti kur nors, toli nuo žmonių, nes viskas tuojau ims skraidyti.
  Mano tėvas buvo siaubingas žmogus. Ne, jis nebuvo žmogus, bent jau nemėgo mūsų taip vadinti. Visada sakė, kad mes - nauja, stipresnė rūšis. Jo bandymai kėlė siaubą. Net būdama maža mergaitė sugebėjau atsispirti daktaro Klauso Šmito įtakai ir kūriau savo pasaulėžiūrą.
  Prisiminiau pirmą dieną, kai supratome, kad aš, kaip ir mano tėvas, kaip ir Erikas, turiu galių. Galių, kurių paprasti žmonės nesuvoktų, bijotų ir pavydėtų. Kadangi Šmitas buvo aukštas pareigūnas, niekieno netrukdomi galėjome atlikinėti bandymus. Man sekėsi puikiai.
  Vieną dieną nebeiškenčiau ir pasprukau. Manęs surasti buvo neįmanoma, sugauti - juo labiau, mat aš mintimis galėjau judinti daiktus. Tėvas nė nesistengė manęs sekti.
  Įsikūriau visai neblogai, gana greitai išmokau keletą kalbų. Niekas nė nenutuokė, kad esu kitokia. Negalėjau niekam prisipažinti. Gyvenau visiškai viena, neturėjau draugų, beveik niekas manęs nepažinojo. Pasikeičiau pavardę ir ramiai gyvenau.
  Didžiuodamasi savo pasiekimais užlipau laiptais į savo butą. Iš karto pajutau, kad kad turėjau nekviestų svečių. Įsitempiau, pasiruošusi gintis.
  - Nebijok, Kaira. Atėjau taikiai pasikalbėti.
  Pamačiau protingai atrodantį vaikiną mėlynomis akimis. Ne iš karto supratau, kad jo lūpos nejudėjo, o balsą girdėjau mintyse. Jausmas nebuvo malonus.
  - Kas tu ir kaip patekai į mano butą.? 
  Mintis, kad kažkas vaikščiojo po mano namus be mano žinios, siutino. Nebebuvo prasmės slėpti netvarkos, jis tikriausiai viską jau matė.
  - Aš Čarlzas Ksavieras, - ištiesė ranką.
  Atsargiai paspaudžiau ją.
  - Jei skaitai mintis, man tikriausiai nereikia prisistatinėti. - sumurmėjau.
  Du krėslai ir staliukas iš kampų atskriejo į kambario vidurį, ant stalo nusileido du puodeliai karštos arbatos ir lėkštė sausainių.
  - Atleiskit, paprastai svečių nelaukiu, - pasakiau susižavėjusiam Čarlzui.
  Mudu prisėdome ir išklausiau fantastiškos istorijos. Visa tai man nebuvo įdomu, kol neišgirdau to vardo.
  - Erikas.? - sušukau.
  Telepatas kurį laiką naršė mano mintis, mačiau viską, ko jis ieškojo.
  - Tas pats, - linktelėjo.
  Pajutau, kaip mano širdis ėmė plakti greičiau. Visus tuos metus ieškojau jo. Troškau sužinoti, kaip jam sekasi. Erikas buvo vienintelis mano vaikystės draugas. Ir dabar šitas Čarlzas sako man, kad žino, kur  galiu jį rasti.
  Atsistojau.
  - Tai ko mes dar laukiam.?

Peiton/Faja [1]

Žmonės niekada nepripažins tų, kurie atrodo ar elgiasi šiek tiek kitaip nei kiti. Sakykim, tavo akys geltonos, nes mat tavo genai sujaukti. Viskas! Užmiršk. Vietos tau nebėra tarp normalių žmonių. Gero darbo neturėsi, nes žmonės nepripažins tavo akių. Šeimos taip pat gali nesukūrti. Visi gali tavęs neapkęsti, bijoti, šaipytis, skaudinti... Ir tu klausi kodėl..? Jie pavydi. Tu esi kitoks. Tu - ypatingas...
Ne visada manęs bijojo. Ne visada žmonės keistai į mane žiūrėjo. Kažkada turėjau mamą, tėtį, sesę... Buvau normalus vaikas iki savo 7-o gimtadienio. Visiškai netyčia mano rankytės užsiliepsnojo. Mama buvo šalia ir viską matė. Kaip vėliau sužinojau, matė ir sesuo, kuriai tada buvo 12. Po to įvykio, mano tėvai manęs neišmetė. Jie suprato, kad aš turiu dovaną ir, kad man reikia išmokti ja naudotis. Augau, tobulėjau, tėvai džiaugėsi, o aš buvau tokia akla, kad net nemačiau sesės juodo pavydo. Per mano 12-ą gimtadienį, atsitiko tai, kas pakeitė mane kardinaliai. Tapau kitas žmogus. Nebebuvo tos naivios ir nekaltos mergaitės. Ji suaugo. Bent tiek, kiek buvo įmanoma tuo metu...
Perbraukiau ranka per savo ryškiai raudonus plaukus ir peržvelgiau pustuštę kavinukę. Leisti čia nuobodžiai dienas nebuvo mano idealiausia mintis, bet taip sugebėjau pragyventi. Būdama 19-os neturėjau, ką daugiau daryt. Neturėjau jokių giminių, kurie galėtų man padėt, taigi reikėjo ieškoti būdų, kaip išgyventi šitame žiauriame, korumpuotame pasaulyje, kuris buvo ties karo riba su Rusija.
-Eik dirbt. Ne už stovėjimą tau moku. – Pasižiūrėjau į savo bosą, kuris atrodė, kaip koks prievartautojas. Nemėgau jo ir tikėjausi, kad galėsiu greitai išeit iš šito kvailo darbo.
-Nervai grožiui kenkia. – Suburbėjau sau po nosim, eidama link stalelio, kur sedėjo du simpatiški vyriškiai.
-Laba diena. Gal jau žinote, ką norėsite užsisakyti? – Šyptelėjau jiems savo netikra šypsena.
Abu vyriškiai susižvalgė ir vėl pasižiūrėjo į mane.
-Mes norėtume pasikalbėti, Peiton. – Išplėčiau akis, žiūrėdama į draugiškiau atrodantį vyriškį. Iš kur jis žinojo mano vardą..? Aš nebebuvau Peiton. Čia mane žinojo kaip Keitlin...
-Kaip mane pavadinai..? – Tyliai iškosėjau, rankoje spausdama užrašų knygutę.
-Nesijaudink Peiton. - ‘Mes draugai.‘ Išgirdau balsą galvoje ir išsižiojau, kaip žuvis, žengdama žingsnį atgal. Pasižiūrėjau į abu vyriškius, jausdama kaip širdis daužosi krūtinėje. Rankos drebėjo dėl nenusakomos priežasties...
-Jūs juokaujat..? – Suburbėjau, braukdama ranka per plaukus.
-Ne, Peiton, nejuokaujam. Iš tiesų, mes tau turim pasiūlymą... – Pikčiau atrodantis vyriškis pareiškė, o aš sučiaupiau savo lūpas į tiesią liniją.
-Ar norėtum prisidėti prie mūsų, tokių pačių kaip tu..? Nebebūtum viena, Peiton... – Draugiškiau atrodantis vyriškis pareiškė. Kažkas skaudžiai pagriebė mano petį ir patraukė atgal.
-Aš tau pasakiau, kad ne už kalbėjimą su klientais moku! Eik dirbt. – Bosas surėkė man į veidą. Viduje pajaučiau kylantį pyktį ir nebegalėjau valdytis. Sviedžiau tą prakeiktą užrašų knygutę jam į jo šlykštų veidą ir atsisukau į vyriškius.
-Išveskit mane iš čia. – Balselis galvoje kuždėjo, kad šiais vyrais galėjau pasitikėti...

Nora. Epilogas.

  Milžiniška arena. Sirgaliai garsiai skanduoja mylimos ir galingos komandos vardą. Aidi beveik niekam nežinomos valstybėlės vardas „Lietuva.!" Net ir aš, visiška svetimšalė, pajuntu meilę tai rinktinei. 
  Mano fotoaparatas netyli. Nenutrūkstamas spragsėjimas ir tūkstančiai atvaizdų. Kažkur toli tribūnose sėdi Kevinas, jis rašo rungtynių apžvalgą. Pasisuku ir akimis surandu jį kaip tik tą akimirką, kai ir jis ieško manęs fotografų apsupty. Nusišypsome vienas kitam ir toliau tęsiame darbus.
  Arenos šviesose žvilga ne tik parketas ar sušilę žaidėjų kūnai. Mirksi ne tik atakai likęs laikas švieslentėje. Šviečiant ryškioms lempoms, kas kartą man sujudėjus suspindi deimantas ant mano naujo papuošalo. Sužadėtuvių žiedas.
  Rugpjūtis buvo toks neįtikimai fantastiškas.! Mudu su Kevinu buvome trumpam sugrįžę į Los Andželą po kelionių Europoje. Vieną naktį mums vaikštant pažįstamu paplūdimiu, jis priklaupė ant vieno kelio ir ištarė tuos neįtikimus žodžius. Mano lengva suknelė plaikstėsi šiltame vėjyje, kažkur į smėlį nukrito ašara ir aš pasakiau „Taip".  
  Nusišypsau prisiminusi tą naktį ir lekiu į tribūną. Kevinas įsikelia mano nuotraukas į kompiuterį ir atsirenka, kurias nori įdėti. Užprotestuoju ir parodau jam geresnę nuotrauką. Jis pabučiuoja mano skruostą ir dirba toliau. Po rungtynių bėgame imti interviu iš žaidėjų, padarau dar nuotraukų. Per spaudos konferenciją Kevinas užbaigia straipsnį ir patalpina į portalą. Didžiojoje Britanijoje mes pirmieji. Sumušame penkis ir pasidėję aparatūrą važiuojame į barą su kitais žurnalistais.
  Mano gyvenimas absoliučiai tobulas.

Anna [23]

Perbraukiau ranka per plaukus, žiūrėdama į dangų. Buvo kelios dienos po Warped ir jau buvau namie. Na, naujuose namuose. Alanas pasiūlė atsikraustyt pas jį, nes žinojo, kad su tėvais nebegalėjau gyventi. Sutikau su dideliu malonumu ir tą pačią dieną, vos tik grįžom į LA, nukeliavom susirinkt mano daiktų. Mama buvo persiutus, tėvas net žodžio nepratarė, kol mama klykė ant manęs, kad esu tokia kvailė. Alanas buvo pasiruošęs su mama ginčytis ir jai įrodyti, kad ji apsirinka, bet jį sustabdžiau ir su šypsena veide paprašiau, kad man padėtų. Tai, mamą įsiutino dar labiau. Greitai sukroviau savo daiktus, kurių nebuvo tiek ir daug ir kartu Alanu sukrovėm viską į visureigį. Kai buvau tikra, kad viską pasiėmiau, neatsisukdama su Alanu išėjau iš to namo, kur praleidau visus 19-a savo metų. Nesigailėjau.
Alanas paliko mane vieną, kad įsikūrčiau, mat šaldytuvas buvo tuščias, tai jis iškeliavo į parduotuvę. Bedėliodama daiktus į savo naują kambarį, sulaukiau skambučio, kuris padarė mane labai laiminga.
-Klausau? – Paklausiau pridėjus telefoną prie ausies.
-Ar čia Anna? – Išgirdau moterišką balsą.
-Taip, čia ji. – Suraukiau antakius, nesuprasdama, kas galėtų man skambint.
-Skambina iš Rise Records. Aš esu Manda. Tu siuntei man nuotraukas per visą Warped. – Išgirdau paaiškinimą ir mano akys išsiplėtė. Įdomu, ko jai galėjo reikėt..?
-Tavo nuotraukos nuostabios, aišku, yra kur padirbėti, bet skambinu tau su pasiūlymu. Norėtume, kad dirbtum pastovia „Of Mice & Men“ fotografe. Nesvarbu, kur jie važiuotų, tu keliautum su jais. Ar skamba įdomiai? – Girdėjau šypseną jos balse ir atsisėdau ant žemės, netikėdama, kad man ką tik pasiūlė PASTOVŲ darbą.
-Tai skamba puikiai. – Iškosėjau, žiūrėdama į sieną. Širdis garsiai daužėsi į šonkaulius ir aš atsikvėpiau.
-Nuostabu. Susisieksiu su tavim per e-mail‘ą. Lauk žinių iš manęs ir džiaugiamės, kad dirbsi su mumis. – Nežinau kiek laiko sedėjau ant žemės ir stebėjau savo telefoną, netikėdama, kad tai tikrai, ką tik įvyko.
-Anna? – Mane išblaškė Alanas įeidamas į mano naują kambarį. Pakėliau akis ir pasižiūrėjau į jį.
-Kodėl tu ant žemės? – Jis atsitūpė priešais mane ir pagriebė mano galvą. Šyptelėjau jam, negalėdama suvaldyti trykštančio džiaugsmo.
-Spėk, kas keliaus su tavim į visus tavo koncertus, kaip tavo grupės fotografė? – Tyliai paklausiau, negalėdama atsikratyti savo šypsenos. Alanas išsižiojo kaip žuvis, stebėjo mane kelias sekundes, kol nepašoko nuo žemės ir nepradėjo rėkt iš džiaugsmo. Jis išbėgo iš mano kambario, o aš su nuostaba veide pakilau nuo žemės ir pasekiau paskui jį. Jis stovėjo virtuvėj su telefonu prie ausies, o šypsena jo veide tiesiog nušvietė visą kambarį.
-Ostinai, ją priėmė! – Išsišiepiau, atsiremdama į spintelę, nei kiek neatitraukdama akių nuo Alano. Jis pasisuko į mane ir išsišiepė.
-Supratau. Einu ruošt alkoholį. – Pradėjau juoktis, kad net ašaros pradėjo bėgt skruostais. Tai buvo nereali diena.
-Anna? – Pasisukau į Alaną ir šyptelėjau jam.
-Apie ką galvoji? – Jis paklausė, atsakydamas man šypsena.
-Galvoju, kad šiuo metu esu laimingiausia visame pasaulyje. – Šyptelėjau ir pabučiavau Alaną. Šis išsišiepė ir apkabino mane. Jo glėby jaučiaus taip, kad galėčiau nueit į pasaulio kraštą, nukaut didžiausias pabaisas ir nugalėt net pikčiausias raganas. Jaučiausi nenugalima.

Nora. Dvidešimt antras. Bon Voyage.

  Nežinojau, ką pasakyti Annai. Ji apsisuko ir ėmė eiti.
  - Palauk. - ištiesiau ranką ir sustabdžiau ją.
  Tada apkabinau ją. Su aukštakulniais buvau beveik jos ūgio, dabar mudviejų apranga kardinaliai skyrėsi - aš prisiderinau prie Kevino oficialių apdarų ir vilkėjau siaurą juodą sijoną bei baltus marškinius trumpomis rankovėmis, ji, kaip visuomet vilkėjo laisvus ir neįpareigojančius drabužius.
  - Ačiū už viską. - sumurmėjau. - Paskambink kada nors.
  - Būtinai. - pasakė ji.
  - Ir perduok vaikinams linkėjimus. Niekur jų neradau, o mums reikia skubėti į lėktuvą...
  - Nesirūpink. Viskas gerai. Geros kelionės. - nusišypsojo ji.
  Pamojavau jai ir mudu su Kevinu nuėjome link automobilio. Išsiėmusi fotoaparatą paskutinį kartą nufotografavau Warped ir mes išvažiavome.
  Įlipau į lėktuvą nepaprastai laiminga. Aš ir Kevinas planavome kurį laiką pabūti Los Andžele ir rugpjūtį išskristi į Europą. Laukė begalė įspūdžių ir milijonai nuotraukų. Nekantravau pasikeisti objektyvų ir imti fotografuoti krepšininkų.

Anna [22]

Sedėjau ant sofos, autobuse ir gėriau tekilą su vaikinais. Kadangi gėrėm su druska ir citrina, tai nesijaučiau girta, bet žinojau, kad buvau išgėrus labai daug ir jei atsistosiu, tai nenukeliausiu iki savo gulto. Juokėmės, šnekėjom apie gyvenimą ir kažkur, giliai galvoje balselis rėkė, kad rytojus nebus malonus, bet man buvo nusispjaut. Norėjau, kad Šeiliui būtų geriau.
Prieš tai, gal ir negražiai pasielgėme praeidami pro Norą ir net nepasisveikindami, bet mums buvo skaudu. Ir dėl Šeilio, ir dėl to, kad ji išvyksta taip staiga...
Kažkuriuo momentu, Tino sugalvojo, kad jam reik su manim pažaist Call of Duty: Modern Warfare, taigi lošėm CoD gerdami alkoholį ir vis girtėjom. Nepastebėjau, kaip greitai laikas bėgo ir galiausiai likau tik aš su Alanu. Kažkuriuo momentu užsiropšiau jam ant kelių ir apsikabinau, murmėdama, kad jis man reiškia viską. Jis man sakė, kad aš jam taip pat rūpiu. Sėdėjom nežinia kiek laiko kartu, kol mažas bučinys nenuvedė prie ilgos sesijos make-out‘inimo. Vos tik pajaučiau jo rankas po mano marškinėliais smegenys iškart davė impulsą, kad aš šito nenoriu ir mano rankos pagriebė Alano. Jis atsitraukė nuo manęs ir pasižiūrėjo man į akis.
-Aš... Nepasiruošus. – Sumurmėjau bijodama, kad jis supyks, bet pamačiau mažą šypseną jo veide. Jis meiliai pabučiavo mane ir atsigulė šalia manęs, mane apsikabindamas.
-Aš lauksiu, kad ir kiek reikės... – Jis sumurmėjo ir su šypsena veide mes abu užmigome. Atsikėliau apie 7-tą ryto su skaudančią galva ir šiūkšledėžės kvapu iš burnos. Palikau Alaną miegot, o pati nuėjau nusipraust, persirengt, užkast ir išgert vaistų. Kai baigiau buvo po aštuonių penkiolika. Pasiėmiau savo fotoaparatą ir iškeliavau pasivaikščiot po teritoriją. Darbuotojai plušo, prie įėjimo jau buvo grupelė fanų. Nufotografavau juos ir keliavau toliau. Fotografavau viską, kas užkliuvo už akies. Taip vaikščiojau gerą valandą, kol neužtikau fotografų autobuso iš kurio lipo Nora ir Kevinas.
Prikandau lūpą ir galvojau, ką daryt. Ji buvo mano draugė, taigi turėjau atsisveikint ir palinkėt jai gero kelio. Giliai atsikvėpus pasiruošiau žengt žingsnį link jų, bet Nora jau buvo beeinanti link manęs, o jos vaikinas stovėjo prie autobuso su jos daiktais. Nuryjau gumulą gerklėj ir perbraukiau ranka per plaukus.
-Labas rytas, Nora. – Pasisveikinau su ja, kai ji priėjo prie manęs. Jos veidas buvo šaltas ir aš puikiai žinojau kodėl.
-Labas. – Ji tėškė šaltai, o aš pasikasiau pakaušį.
-Atleisk už vakar. – Sumurmėjau, pasižiūrėdama į tolį. Prieš akis atsirado Šeilio nuliūdęs veidas ir man sugėlė širdį. Kodėl gyvenimas būna toks neteisingas..?
-Matai... Šeilis susižavėjo tavim ir galvojo, kad turi bent šiokį tokį šansą, bet pasirodo, kad tavo širdis jau priklausė kažkam prieš Warped... Nenorėjom pasielgt taip nedraugiškai, bet tikriausiai taip visiem nutinka, kai tavo draugas kenčia... – Sumurmėjau mesdama žvilgsnį į Norą. Jos veidas buvo toks pats šaltas kaip ir prieš tai.
-Na, norėjau tik atsisveikint ir palinkėt tau geros kelionės. Tikiuosi Europa paliks tau didelį įspūdį. – Šyptelėjau, bandydama parodyti, kad ji man buvo draugė, bet jos veidas nepasikeitė, taigi apsisukau ir žengiau žingsnį asfaltuotu keliu.

Nora. Dvidešimt pirmas.

  Su Kevinu viskas nebebuvo taip baisu. Fotografavau paskutinį savo vakarą Warped su užsidegimu. Nekilo problemų netgi fotografuojant 3OH!3 pasirodymą, dėl to labai savimi didžiavausi.
  Mačiau kaip Šonas žiūri į aukštą gražuolį, nepaleidžiantį manęs iš akių, ir negalėjau nesišypsoti. Visas tas laikas su Šonu dabar atrodė kaip viena apmaudi klaida.
  - Nora, ar tiesa, kad tu su juo draugavai.? - linktelėjo Kevinas į šviesiaplaukį ant scenos.
  - Nelabai ilgai. - nusijuokiau.
  - Kodėl su juo.?
  Kevinas neatrodė piktas, tik smalsus. Štai ką labiausiai jame dievinau. Gūžtelėjau pečiais.
  - Buvo gana nuobodu, darėsi bloga nuo alkoholio... Tada po kojomis pasipainiojo jis ir įvykiai susiklostė patys.
  - Manau, galėjai geriau.
  - Aš ir galiu geriau. - žybtelėjau akimis. Jis nusijuokė.
  Keliavome po pasirodymus, kartais pasisveikindavau su kokiu nors grupės nariu. Ir tada sutikau OM&M ir Anną. Ji jau prieš tai šaltokai su manimi bendravo, nesupratau, kas jai darosi. Prieš tai vaidino tokią gerą draugę ir staiga - siena. Nusišypsojau grupei, jie pro mane praėjo taip, tarsi būčiau kokia nors bjaurybė.
  - Kevinai, tu jiems kažką padarei. - pasakiau. - Anksčiau jie lyg ir mane mėgo.
  - Tai viskas aišku. - pasakė, kai nuėjome toliau.
  - Kas aišku.?
  Jis uždėjo rankas man ant pečių, pasijaučiau visiška nykštuke.
  - Kuris nors iš jų tave įsižiūrėjo. - pasakė Kevinas. - O šiandien atvažiavau aš ir tave atėmiau.
  - O ne, Kevinai, dabar aš jausiuosi kalta.!
  Jis gūžtelėjo pečiais.
  - Pati paklausei.
  Jei nebūčiau taip beprotiškai jo mylėjusi, būčiau jam stipriai užvožusi.
  - Eime, išgersim ko nors, tada išsiųsiu nuotraukas ir galėsi padėt man susikraut daiktus.
  Jis nusekė paskui mane prie baro. Tąnakt mėgavomės paskutinėmis valandomis Warped ir svajojome apie kelionę į Senąjį Žemyną.

Anna [21]

Giliai atsikvėpiau eidama per Warped teritoriją. Žmonių buvo labai daug, taigi sustojus pakėliau fotoaparatą prie akies ir padariau kelis nuotraukas. Atitraukus fotoaparatą nuo akies, pasisukau keliauti ieškoti pažįstamų, bet prieš akis išdygo kelios merginos. Pakėliau antakį ir klausiamu žvilgsniu pasižiūrėjau į jas. Jos susižvalgė, o tada atsisuko į mane.
-Ar tu Anna? – Viena paklausė, o aš sulinksėjau galva, galvodama, ko joms gali reikt iš manęs.
-Gal galėtume gaut autografą ir padaryt kelias nuotraukas? – Žiūrėjau į jas su nuostaba veide.
-Taip, galėtumėt, bet pasakykit iš kur mane žinot... – Merginos nusijuokė ir su šypsenom veide susižvalgė.
-Neseniai buvom susitikusios Ostiną ir Alaną. Tave žinojom iš Alano post‘ų twitter‘yje, bet tik dabar sužinojom, kad jūs kartu. – Pajaučiau, kaip raudonuoju ir perbraukiau ranka per plaukus.
-Jis niekad nemokėjo laikyt liežuvio už dantų... – Sumurmėjau su šypsena veide, paimdama rašiklį iš vienos merginos ir pagriebusi popieriaus lapelį, užpaišiau savo parašą. Tada nusifotografavau su visom ir dar šiek tiek pasišnekučiavom. Prieš joms iškeliaujant, nufotografavau jas kelis kartus, po to su šypsena veide keliavau savo keliais. Sutikau Endį iš WCAR, smagiai pasišnekučiavom, pasijuokėm, nufotografavau jį ir vėl keliavau savais keliais. Vaikščiojau taip gerą valandą, kol nesugalvojau grįžti į autobusą ir susirasti, ką nors skanaus. Niūniuodama sau po nosim įžengiau į autobusų zoną ir visiškai netyčia sutikau Norą su kažkokiu vaikinu. Atrodė, kad jie yra pora ir prisiminusi Šeilio pasakymą apie prašmatnų vaikiną, dariau išvadą, kad šis vaikinas ir buvo iš Šeilio pasakojimo.
-Sveika, Nora. –Šyptelėjau, o Nora išsišiepė tarsi būtų laimėjus loteriją.
-Sveika, Anna. Susipažink, čia Kevinas. Jis mano vaikinas. – Maloniai nusišypsojau Kevinui ir vėl pasisukau į Norą.
-Ką gero papasakosi? –
Atrodė, kad Nora negali nustygt vietoj.
-Ryt iškeliausiu į Warped. Ruošiuos kelionėj į Europą. Mano svajonė išsipildė, gali tuo patikėt? Matysiu Europos Vyrų Krepšinio Čempionatą! – Nusišypsojau tik iš mandagumo, nes iškart pagalvojau apie Šeilį. Netyčiau pasukau galvą ir pamačiau jį piktai žingsniuojantį link „OM&M” autobuso. Išsiplėtė mano akys ir negalvodama pajudėjau paskui jį.
-Anna? Kas atsitiko? – Sustojau ir atsisukau į Norą.
-Džiaugiuosi už tave ir linkiu tau sėkmės. Paskambink, kai grįši į Los Andželą. Gal susitiksim..? –
Nora tylėjo kelias sekundes, o tada pasižiūrėjo į Keviną ir vėl į mane.
-Nežinau, kada grįšiu į LA, nes mane perkėlė dirbti į Didžiąją Britaniją... – Trūktelėjau pečiais ir pakėliau fotoaparatą prie akies, nufotografuodama Norą ir jos naują vaikiną.
-Kažkada grįši, tai tada ir susimatysim. – Mečiau žvilgsnį į autobusą ir atsikvėpiau.
-Sudie, Nora. – Mečiau mažą šypseną Norai ir vos ne bėgte nukeliavau į autobusą. Vos tik įžengiau, radau Šeilį sėdintį ant sofos ir laikantį mano cigarečių pakelį. Atsisėdau priešais jį ir padėjau fotoaparatą šalia manęs.
-Nekenčiu cigarečių, bet einam parūkyt, Anna. Bijau, kad jeigu neparūkysiu tai ką nors nudėsiu... – Šeilis pasižiūrėjo į mane, o aš sulinksėjau galva.
-Turiu tau pasiūlymą... Šiandien prisigeriam. Visi. Tiesiog užmirštam, kas įvyko ir prisigeriam, kad galėtume atsipalaiduot. – Šeilis nusišypsojo ir pakilo nuo sofos.
-Einam, Anna. Tavo cigaretės bado man akis. – Nusijuokiau ir taip pat pakilau nuo sofos ir kartu su Šeiliu išėjau iš autobuso, rankoje spausdama fotoaparatą.

Nora. Dvidešimtas.

  Visą rytą laiminga čiauškėjau apie tai, kaip ilgėjausi namų ir kaip norėjau važiuoti į Europą. Milijoną kartų nufotografavau Keviną, jis visose nuotraukose atrodė idealiai. Tikras modelis.
  - Jeigu jau baigei, norėčiau pranešt tau kai ką svarbaus. - kai akimirkai užsičiaupiau, pasakė jis.
  O ne. Jis susižadėjo. Arba, dar blogiau, jo mergina laukiasi. O gal išeina iš darbo.? Išsikrausto.? O gal išmetė mane.?
  Giliai įkvėpiau ir nutaisiau nekantraujančią išraišką.
  - Tai va... Mane atsiuntė čia, kad tau pasakyčiau... Ne. Siuntė Klarą, bet aš taip klaikiai tavęs pasiilgau, kad pasisiūliau vietoj jos.
  - Pasakyk pagaliau.! - nekantraudama pertraukiau jį.
  Jis nusijuokė - kaip buvau pasiilgusi to juoko.! - ir pataisė mano plaukų sruogą, kuri neklusniai atsiskyrė.
  - Atvažiavau tam, kad tave išsivežčiau. - pasakė.
  - Tai mane vis dėlto atleido. - sumurmėjau. - Nejau mano nuotraukos tokios prastos.?
  - Ne, tavęs neatleido, maže. Ir tavo nuotraukos labai geros. Tau davė atostogų, kad pasiruoštum kelionei į Europą. Rugpjūčio vidury mes pradėsim turą po Europą ir stebėsim komandų pasiruošimą. Beje, mus perkelia į Jungtinės Karalystės padalinį.
  Stovėjau ir žiūrėjau nieko nesuprasdama. Kevinas nusijuokė. Tada mano smegenys vėl ėmė funkcionuoti ir suspigusi iš laimės apkabinau jį.
  Aš važiuoju į Europą.! Su Kevinu.! Mano gyvenimas nuostabus.! Nesvarbu, kad kurį laiką teks gyventi Didžiojoje Britanijoje. Bet kur, kad tik toliau nuo čia.!
  - O kodėl į Jungtinę Karalystę.? - nurimusi paklausiau.
  - Nejau neskaitei.? - jis nustebęs pažiūrėjo į mane. - NBA prasidėjo lokautas. Kurį laiką čia greičiausiai nebus ką veikti sporto žurnalistams. Su asociacijų posėdžiais gali susidoroti ir kiti.
  - Pastaruoju metu aš nelabai kuo domėjausi, dički. Maniau, iki rugpjūčio vidurio pragersiu kepenis.
  - Netikiu, kad čia taip blogai. - nusijuokė jis.
  - Tu geriau prisitaikai nei aš. Kada išvažiuojam.?
  Nekantravau greičiau dingti iš to kvailo festivalio.
  - Rytoj. Tik tada atvažiuos Šeila, kuri tave pakeis.
  - Šeila.? Jie žlugs. - nusijuokiau. Ji fotografuoja siaubingai.
  Mudu ėjome per pievą, Kevinas man pasakojo apie dalykus, kuriuos praleidau. Staiga jo veido išraiška surimtėjo, jis atsisuko į mane.
  - Nora, seniai norėjau tau pasakyti, tik neradau tam žodžių... - jis nutilo. Kantriai laukiau tęsinio. - Nora, aš vis dar tave myliu.
  Dar kartą beveik sprogau iš džiaugsmo. Galva pradėjo suktis.
  - Ir aš tave tebemyliu, Kevinai. - ištariau.
  Jo ilgos rankos pakėlė mane nuo žemės ir prisitraukė prie savęs. Tada pabučiavo taip, kaip tik jis vienas mokėjo.
  - Neįsivaizduoji, kaip aš šito pasiilgau. - unisonu pasakėme, kai bučinys baigėsi.
  Nusijuokėme ir susikibę už rankų nuėjome pusryčiauti.

Anna [20]

Žiūrėjau į Alano akis, o jis – į manąsias. Keikiau save, kad per savo idiotišką panikos/streso priepuolį, neleidau jam nė trupučio pamiegoti. Matėsi, kad jis buvo pervargęs, o akyse vis dar švietė susirūpinimas, nors jau buvau visiškai rami.
-Atsiprašau... – Sušnabždėjau, o Alanas šyptelėjo man pavargusia šypsena.
-Tam aš čia ir esu, Anna. Būti su tavim ir padėti tau išsikapstyti iš visų problemų... – Jis atsakė tyliai, o mano širdis truputį suvirpėjo. Jis buvo mano angelas!
-Mes kartu... – Sumurmėjau ir prisitraukiau arčiau jo. Alanas mane apkabino ir švelniai mane pabučiavo.
-Iki laiko pabaigos... – Gavau atsakymą ir nusišypsojau. Užmerkiau akis ir tiesiog mėgavausi Alano kompanija. Pagaliau atsikėlėm apie 9-tą ir nuėjome susiruošti. Nusiprausiau, persirengiau, pasidažiau, kad neatrodyčiau taip baisiai, užkandau ir išgėriau dvi tabletes raminamųjų. Nesijaučiau stabili po to kvailo priepuolio...
-Ką veiksi šiandien, Anna? – Ostinas prisėdo prie manęs, kol rinkausi savo aparatūrą. Šyptelėjau jam ir perbraukiau ranka per plaukus.
-Na, sedėsiu prie jūsų scenos ir dar nežinau, ką kita fotografuosiu... – Atsakiau, o Ostinas išsišiepė, kaip mažas vaikas.
-Tada paskirk savo laiko truputėlį man ir Alanui, kol mes stebėsim „Asking Alexandria“. – Nusišypsojau ir sulinksėjau galva. Man reikėjo būt su žmonėmis...
Staiga, į autobusą įsiveržė Šeilis, persikreipusiu veidu ir praėjo pro mus net nepažiūrėjęs. Stebėjau, kur jis nuėjo kelias minutes, kol nepakilau ir tyliai nenutipenau paskui jį.
-Šeili..? – Švelniai paklausiau, priėjus prie jo gulto, kuris buvo uždengtas užuolaida.
-Neturiu jėgų šnekėt, Anna... – Išgirdau pavargusį atsakymą. Lėtai atitraukiau užuolaidą ir įsistebeilyjau į Šeilio nugarą.
-Kas nutiko? – Paklausiau po kelių minučių. Šeilis atsisuko į mane ir mačiau, kad jam labai blogai.
-Nora... Ji su kažkokiu prašmatniu vaikinu vaikšto lyg būtų ant 9 dangaus... Pavargau, Anna... Pavargau vaikytis moteris, kurioms nesvarbu, kas aš esu ar ką jaučiu... – Švelniai apkabinau Šeilį ir atsikvėpiau.
-Reiškiasi, ji nebuvo skirta tau... – Sumurmėjau, o Šeillis mane stipriai apkabino. Jaučiau jo skausmą. Juk pati buvau toj situacijoj...
-Norėčiau, kad pagaliau atsirastų ta, kuri yra skirta man, o aš jai... -

Nora. Devynioliktas.

  Rytą pabudau suzvimbus telefonui. Užmiegotos akys kurį laiką atsisakė atsimerkti. Kai pagaliau jas atplėšiau ir pamačiau, kas skambina, nusišypsojau. Tam žmogui negalėjau atsakyti.
  - Labas rytas. - pasisveikino su manimi, kai tik pakėliau ragelį.
  - Labas. - mano balsas skambėjo siaubingai. Pridengusi ragelį atsikrenkščiau.
  - Pažadinau, ar tam festivaly visiškai pragėrei balsą. - nusikvatojo.
  - Pažadint pažadinai, bet ir geriu nemažai. - prisipažinau.
  - O, ar kas nors negerai.? - Kevino balse girdėjau susirūpinimą.
  - Žinai, čia daugiau ar mažiau viskas negerai. - nusijuokiau.
  - Atvežu tau gerų naujienų. Susitvarkyk, aš už pusvalandžio būsiu. Nenoriu rast tavęs visiškai apgailėtinos. Susiimk, mergaite.
  - Tu rimtai.?! - suspigau.
  - Man atrodo, ką tik apkurtau. - nusijuokė. - Aš visiškai rimtai, brangute.
  Pašokau iš lovos ir negalėjau nustygti vietoje. Kevinas atvažiuoja.! Aš išgelbėta.!
  - Kevinai, tu ką tik privertei mane nusišypsoti. - stengdamasi, kad mano balsas skambėtų kuo rimčiau, pasakiau.
  - Anksčiau tai nebūdavo labai sunku padaryti. - papriekaištavo. - Pasišnekėsim, kai atvažiuosiu. Eik apsirenk ką nors padoraus, maže.
  - Būtinai, seni.
  Padėjau ragelį ir dainuodama senas dainas ėmiau rengtis. Nebesvarbios buvo nei pagirios, nei visas nevykęs reikalas su Šonu. Kevinas tuoj bus čia. Kevinas tuoj bus čia. Čia bus Kevinas.!
  Ta proga išlindusi iš dušo apsivilkau mėgstamą gėlėtą suknelę ir apsiaviau lengvas basutes su platforma. Šiek tiek pasidažiau ir ėmiau slampinėti po teritoriją, negalėdama nesišypsoti.
  Pagaliau pro vartus įvažiavo juodas visureigis, iš jo išlipo aukštas tamsiaplaukis. Jo akis slėpė madingi akiniai nuo saulės, jis vilkėjo baltais marškinėliais ir juodais džinsais. Spjoviau į tai, kaip atrodau ir nubėgau prie jo. Jis apkabino mane ir pakėlė į orą. Kai pastatė ant žemės, nusiėmė akinius ir kritiškai nužvelgė.
  - Nora... - pasakė priekaištingai.
  - Kas yra.?
  Gal pamiršau kokią nors svarbią aprangos dalį.? Apsižiūrėjau, viskas lyg ir buvo tvarkoje.
  - Aš prašiau, kad apsirengtum padoriai.
  Nusijuokėme ir nusivedžiau jį į žurnalistų autobusą, aprodžiau aplinką.
  - Neįsivaizduoji kaip gera tave matyti, Kevinai. - po kurio laiko ištariau.

Anna [19]

Gulėjau ant mažos sofos, susirangius į kamuoliuką. Buvau užsirakinus paskutiniame autobuso kambariuke, kur buvo sofa ir kelios gitaros ir bosas. Skruostais tekėjo ašaros, o aš tyliai šnirpščiojau, tikėdamasi, kad niekas neišgirs ir neateis teirautis, kas man nutiko.
Man nieko blogo nebuvo, tiesiog... Jaučiausi tokia beviltiška. Turėjau viską, ko norėjau, bet man buvo taip skaudu. Širdis plyšo iš skausmo, galva atrodė tuoj sprogs... Susigūžiau dar labiau ir tyliai sukūkčiojau. Kas man darėsi..? Kodėl ryte atsikėlus jaučiausi taip baisiai..?
Išgirdau vaikinų garsų juoką. Jie ką tik grįžo į autobusą. Nenorėjau jų matyt. Nenorėjau nieko matyt. Norėjau išnykt. Dingt. Neegzistuot...
Atsisėdau ant sofos ir pasižiūrėjau į užrakintas duris. Įdomu, kiek laiko praeis, kol jie ras mane čia? Kol pasiges?
Nusišluosčiau skruostus, bet ašaros tekėjo upeliais. Užsimerkiau ir atsikvėpiau.
-Anna? – Išgirdau taip pažįstamą balsą kviečiant, bet tylėjau. Bijojau pasirodyt tokia. Šiuo metu bijojau visko: atstūmimo, žmonių, draugystės... Absoliučiai visko. Jaučiausi sugniuždyta, sugedus, tuščia...
Staiga, mano telefonas suskambo. Pasižiūrėjau į jį ir vėl į duris.
-Ten jos skambutis... – Girdėjau žingsnius, o tada kažkas bandė atidaryt duris.
-Kas per velniava..? Anna! Tu ten? – Girdėjau Alaną. Nuryjau gumulą gerklėj ir atsikvėpiau.
-Taip, aš čia... – Atsakiau, bandydama neišsiduot, kad verkiu, bet tai buvo bergždžia. Alanas ne kartą matė mane tokią baisią...
-Kas nutiko, Anna? – Išgirdau jo susirūpinusį balsą ir iš akių pasipylė dar daugiau ašarų.
-Nieko, Alanai. – Atsakiau per greitai, bet buvo per vėlu, ką nors padaryt. Jis jau žinojo, kad man blogai...
-Atidaryk duris, Anna. Dabar. – Girdėjau jo rimtą toną, bt negalėjau pasijudint.
-Aš jas išlaušiu jei neatidarysi jų per ateinančias tris sekundes. – Alanas pagrasino, o aš lėtai pakilau nuo sofos. Ašaros nenustojo bėgti. Jų buvo begalė...
Atrakinau duris be jokio garso ir atsitraukiau nuo durų. Kambariukyje buvo tamsu, nes nenorėjau verkti šviesoje. Tamsa labiau ramindavo, tarsi, suprasdavo tavo skausmą, jei tu nesuprasdavai jo...
Durys atsidarė ir pamačiau Alaną. Jo veidas buvo perkreiptas rūpesčio, o akys švietė skausmu. Už jo stovėjo Ostinas su susirūpinusiu veidu.
-Palik mus dviese... – Alanas sumurmėjo Ostinui ir šis linktelėjęs galva nukeliavo priekin. Alanas įžengė į kambarį ir uždarė duris, jas užrakindamas.
-Anna..? – Nebuvau tikra ar jis tikrai mane kvietė, ar man pasigirdo.
Į mano klausimą buvo atsakyta, kai Alanas atsirado priešais mane ir pagriebęs mano galvą nuošluostė ašaras, bet jos vistiek bėgo. Jų buvo tiek daug...
-Kas atsitiko, meile..? – Stebėjau Alano šešėlį tamsoje, bandydama tvardytis, bet buvo sunku. Per daug sunku...
-Aš jaučiuosi tokia tuščia... – Sumurmėjau, o Alanas iškart mane pabučiavo.
-Nesakyk... taip... – Murmėjo bučiuodamas mane taip švelniai, kad atrodė, jog įsivaizduoju...
-Aš nežinau, kas man yra... – Iškosėjau ir nesusitvardžius griebiau Alano marškinėlius ir pritraukiau jį prie savęs, padėdama galvą ant jo peties. Pasiekiau tą ribą, kai nebesitvardžiau, kai verkiau be sustojimo, kai kūkčiojau, kaip mažas vaikas, kai dusau nuo oro trūkumo... Buvo per vėlu...

Nora. Aštuonioliktas.

  Gulėjau žurnalistų autobuse ir stengiausi užmigti. Buvau išgėrusi tiek, kad bet kas kitas jau seniai būtų nusmigęs. Tik ne aš. Prieš akis iškilo prisiminimai iš to nelemto vakaro. Ėmiau gailėtis, kad neturiu su savimi butelio džino.
  - Nora, žinai, kad man labai labai patinki.? - tada sakė Šonas.
  - Porą kartų minėjai. - šypsojausi.
  Jis apkabino mane kitaip nei visada ir ėmė bučiuoti mano lūpas, kaklą, pečius. Atstūmiau jį.
  - Ne, Šonai. - pasakiau ir užsisagsčiau palaidinę.
  - Kodėl ne.? Juk mes idealiai tinkam vienas kitam.
  Jis vėl pamėgino mane prisitraukti. Stovėjau tvirtai įsispyrusi į autobuso grindis ir laukiau, kol jis supras, kad nepasiduosiu.
  - Kas negerai, mažute.?
  - Aš tam nepasiruošusi. - sumurmėjau.
  - Oi, tik nereikia. Nesi tokia šventuolė. - tamsoje jis pavartė akis.
  - Nežinau, kokia tau atrodau, bet aš tikrai ne paleistuvė.
  Buvo baisu matyti kaip jis keičiasi. Kaip iš mielo vyruko tampa reikliu ir gašliu.
  Jo ranka perbraukė per mano beveik nepridengtas kojas. Vos susivaldžiau nepradėjusi rėkti.
  - Tik nesakyk, kad tu dar nekalta. - nusijuokė iš savo sąmojo.
  Trenkiau jam per veidą ir pasiėmusi savo daiktus išlipau iš to kvailo autobuso. Tada prisigėriau su žurnalistais ir tik atsigulusi į lovą kelias minutes prieš užmigdama paverkiau.
  Galbūt būčiau jam atleidusi, jei nebūčiau nugirdusi, kaip jis apšnekinėja mane su savo draugeliais. Mečiau jam į galvą tuščią alaus skardinę ir visą dieną slėpiausi nuo žmonių akių, glėbyje spausdama Jack Daniels butelį, nugvelbtą iš 3Oh!3 autobuso.
  Pasiverčiau ant kito šono ir pasidaviau mieguistumui. Po kelių sekundžių jau miegojau.
 

Anna [18]

Pyškinau fotoaparatu be perstojo, nes visi geri pasirodymai vyko iš eilės, taigi prie tos pačios scenos tupėjau geras 5 valandas. Po to nukeliavau prie pagrindinės scenos, kur spėjau pamatyt ir nufotografuoti Paramore pasirodymą. Pamačius, kad kitas pasirodymas yra 3OH!3 iškart nukeliavau prie Nintendo 3DS scenos, kur grojo D.R.U.G.S. Po jų pasirodymo ant scenos užlipo Every Avenue. Vokalistas, visiškai netyčia pagavo mano žvilgsnį ir su šypsena veide mirktelėjo man. Perverčiau akis, bet vistiek nusišypsojau. Po kelių dainų iškeliavau į Ernie Ball sceną, kur vyko WIM pasirodymas. Vėl pyškinau fotoaparatu be perstojo ir padariau begalę gerų nuotraukų. Kai baigiau darbą buvo beveik 7 vakaro. Iki Warped koncertų galo buvo likusios dvi valandos. Pasiskubinau grįžti į autobusą, kad iki 9 spėčiau sutvarkyti nuotraukas ir jas išsiųsti. Atkeliavus į tuščią autobusą, prijungiau fotoaparatą prie laptopo ir kol jis kėlė nuotraukas ir jas žymėjo, išėjau į lauką parūkyt. Atsisėdau ant žemės prie autobuso ir prisidegiau cigaretę. Įtraukus dūmus giliai į plaučius, pasižiūrėjau į dangų. Man patiko būti čia, Warped, su „OM&M” grupe. Man patiko dirbti fotografe...

Susiraukiau ir vėl įtraukiau dūmus. Tai, keistai ramindavo. Pasižiūrėjau į pustuštį cigarečių pakelį ir vėl įtraukiau dūmą. Susimąsčiau, ar kas nors galėjo dirbti tokį darbą ir nerūkyti, nei nevartoti alkoholio. Man cigaretės būdavo bent šiokia tokia atsipalaidavimo forma. Alkoholis taip pat. Be jų, nežinojau, kaip atsikratyčiau streso.

Pabaigiau cigaretę ir pakilau nuo žemės, rankoje spausdama apmaitotą cigarečių pakelį. Dažniausiai rūkydavau dvi cigaretes iš eilės, bet kuo toliau ėjo Warped, tuo mažiau suvartojau vėžio lazdelių. Šyptelėjau sau, galvodama, kad Warped keičia žmonės. Taip, keičia, netgi pakeičia kvailus žalingus įpročius. Papurčius galvą, grįžau į autobusą ir puoliau prie darbo: sutvarkiau nuotraukas, suskirsčiau į skirtingus dokumentus, susegiau, išsiunčiau, įrašiau į kompaktą. Viską padarius, pasižiūrėjau į laikrodį. Buvo be kelių minučių 9, taigi vaikinai turėjo bet kurią akimirką grįžti.Sutvarkius laptopą ir visą įrangą, ją padėjau į jai skirtą vietą ir išsidrėbiau ant sofos kuris buvo autobuso priekyje. Nepraėjo net 5 minutės nuo to, kai pradėjau stebėti lubas, o į autobusą triukšmingai sugūžėjo vaikinai. Atsisėdau ir išsišiepiau.

-O, Anna! – Ostinas išsidrėbė prie manęs.

-Ką papasakosi? – Jis šyptelėjo, o aš perbraukiau ranka per plaukus.

-Šiandien jūsų nuotraukos buvo geriausios. – Šyptelėjau, o Ostinas iškėlė rankas į orą.

-O taip, mes kiečiausi. – Ostinas pradėjo mojuoti rankomis. Filas ir Tino prie jo prisidėjo, o Alanas atsisėdo prie manęs ir permetęs ranką per mano pečius, patraukė į save. Šeilis atsirado priešais mane ir numetė man Sour Patch Kids pakuotę ant kelių. Tikriausiai mano veidas nušvito, kaip mažo vaiko, nes Šeilis garsiai nusijuokė, o aš su milžiniška šypsena veide jam padėkojau.

-Kur planuojam šiandien vakarieniaut? – Tino paklausė, išsidrėbdamas ant kitos sofos. Filas ir Šeilis išsidrėbė šalia jo.

-Chick-Fil-A! – Ostinas, Šeilis ir Filas sušuko, o aš nusijuokiau, atidarydama savo guminukų pakuotę ir pagriebdama pirmą guminuką, kurį iš manęs atėmė Alanas.

-Ei... – Susiraukiau, o Alanas su miela šypsena veide, pabučiavo mane ir pakilo nuo sofos, nueidamas į autobuso galą, kur buvo mūsų gultai.

-Ką tu manai, Anna? – Ostinas paklausė manęs, su viską žinančia šypsena.

-Svarbu, kad gaučiau maisto. – Šyptelėjau, įsimesdama guminuką į burną.

-Nuspręsta, Chick-Fil-A! – Vaikinai puolė triukšmaut, kol Filas nukeliavo pas mūsų vairuotoją, kad pasakytų, kur mes vakarieniausim, o aš su šypsena veide sedėjau ant sofos ir galvojau, kad man tikrai labai pasisekė.

Nora. Septynioliktas.

  Žiūrėjau į tobulai mėlyną dangų. Mėgavausi tylos minute po triukšmingos nakties.
  Pajutau kaip kažkas priėjo ir nusivyliau, kad mano ramybė buvo sugadinta.
  - Nora.. - tą balsą išgirdusi krūptelėjau.
  Vakarykštės geros emocijos ėmė sklaidytis.
  - Prašiau, kad daugiau su manimi nesikalbėtum. Po to ką padarei... - nebenorėjau tęsti pokalbio.
  Atsistojau ir ėmiau eiti. Kur nors. Bet kur.
  - Nora, palauk.! - sušuko Šonas.
  Įsidėjau iPod ausines ir visu garsu užleidau „It's My Life". Bėgau tol, kol atsitrenkiau į Šeilį.
  - Rytinis krosas.? - paklausė.
  - Ne. - nusišypsojau. Pagaliau buvau saugi. - Ei, einam susimedžiot ko nors valgomo.?
  - Kaip tik ten ir ėjau. - atsakė šaltai.
  - Puiku, jei nenori mano kompanijos, galėjai iš karto taip pasakyti.
  Nesidarydama nudrožiau pirmyn.
  - Nora, aš ne tai turėjau galvoje. - pasivijęs mane pasakė Šeilis.
  - Atleisk, nereikėjo taip jautriai reaguoti. - užsidengiau veidą rankomis. - Pastaruoju neatpažįstu savęs.
  - Nesvarbu. Palauk čia, tuojau paimsiu mums maisto.
  Linktelėjau ir įsitaisiau ant žolės. Jis grįžo man dar nespėjus surūkyti cigaretės.
  - Fui, nejau ir tu rūkai.?
  - Tik kartais. Nuramina nervus, supranti.?
  - Neįsivaizduoju kaip Alanas gali bučiuoti Anną, kai ji šitiek rūko. - jis palingavo galva.
  - Meilei tai nesvarbu. - sumurmėjau.
  Jaučiausi tarsi kokia kvaila paauglė, kurią paliko kažkoks bičas, kuris turėjo būti jos gyvenimo meile. Man jis net tiek nepatiko.! Tik labai greitai prisirišau prie jo. Per daug. O tada jis mane siaubingai įskaudino.

Anna [17]

Kitą rytą, kai Nora išėjo į savo autobusą, kad galėtų nusiprausti ir persirengti, o beveik visi vaikinai išsiskyrstė po Warped teritoriją, autobuse likau tik aš ir Šeilis. Kol aš rinkausi savo aparatūrą, sedėdama savo gulte, Šeilis atsisėdo į priešais mane esantį gultą ir įdėmiai mane stebėjo.

-Kuo galėčiau tau padėti? – Pakausiau jo su šypsena veide, kai pagaliau galėjau į jį pasižiūrėt.

-Eisiu iškart prie reikalo... Ar Nora kada užsiminė, ką nors apie mane? – Pasižiūrėjau į Šeilį su nuostaba veide.

-Na, jei tu kalbi apie tai, ar kada sakė man, jog tu jai patinki, tai ne. Kelis kartus užsiminė, kad tu ir visi kiti grupės nariai labai draugiški. – Trūktelėjau pečiais ir užkabinau fotoaparatą ant kaklo, kai jis buvo paruoštas.

-Aš skubu, tiesa? – Šeilis paklausė, braukdamas ranka per plaukus.

-Labai. – Atsakiau liūdnai.

-Juk žinai, kad neseniai su tuo Šonu išsiskyrė. Plius, Warped jai yra priešo zona, taigi jai reikia priprast prie visko... –

-Ir ji manęs taip gerai nepažįsta... – Šeilis sumurmėjo, o aš atsikvėpiau.

-Jei vakar atkreipei dėmesį, tai ji pasinaudojo tavo patarimu. Jis bendravo su WCAR ir DGD vaikinais. Linksminosi, visiškai atsipalaidavo. Manau, kad tai gali kur nors pastūmėti, bet nepatarčiau daug ko tikėtis. Juk girdėjai, kaip ji sakė: visa tai – ne jos stilius. Po Warped, ji gali užmiršt viską... – Liūdnai šyptelėjau, o Šeilis sulinksėjo galva.

-Retkarčiais pagalvoju, kad norėčiau, jog viskas būtų paprasta gyvenime... – Šeilis man pasakė, o aš atsidusau.

-Aš irgi ne vieną kartą taip galvojau, bet jei viskas būtų lengva, tai būtų nuobodu. Pripažink, Šeili, jei dabar taip lengvai gautum Norą ir, kad ir kaip džiaugtumeis šiuo metu, po kažkiek laiko tas džiaugsmas dingtų. Tas laukimas ir kova dėl to, ko tu nori, labiausiai tave apdovanoja... – Stojo tyla. Stebėjau savo fotoaparatą, galvodama apie Alaną ir, kas bus po Warped. O po metų? Po dviejų?

-Žinai, Anna... Alanas turi džiaugtis, kad tu su juo ir jokiu būdu nesusimauti. – Pasižiūrėjau į Šeilį, o šis šyptelėjo.

-Ačiū, Anna. Pasakei tai, ką jau žinojau, bet man reikėjo, kad pradėčiau blaiviai mąstyti. – Atsistojau ir Šeilis mane apkabino.

-Džiaugiuosi, kad tu „OM&M“ šeimos narė. – Šeilis suvėlė mano plaukus ir kartu palikome autobusą. Jis pasuko savais keliais, o aš išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau. Oras buvo gaivus, švietė saulė, po dangų mėtėsi keli debesys. Nusišypsojau sau ir giliai įtraukiau nuodingus dūmus į plaučius.

Nora. Šešioliktas.

  Apsipirkinėti su grupėmis buvo smagu. Turėjau pripažinti, kad jie buvo kitokie, nei įsivaizdavau.
  Juokdamiesi prisikrovėm pilnus maišus bulvių traškučių, saldumynų ir alkoholio.
  - O, mergina, kuri perka džiną. - pamatęs, ką kraunuosi į krepšelį nusistebėjo Šeilis. - Vaikinai, mes turim paną, kuri mėgsta džiną.!
  Visi vaikinai atsisuko ir įsistebeilijo į mane. Jaučiausi kaip kokiame nors keistame filme.
  - Rimtai, žmogau.? Jūs visada viską pranešinėjat rėkdami per visą patalpą.? - nusijuokiau.
  - Tik tada, kai surandam ką nors, kas mėgsta džiną.
  - Jo, pastebėjau. - pasakiau ir visi nusijuokė.
  Išėjome į lauką, kažkas pasiūlė skardinę alaus. Dėkinga ją paėmiau ir ėmiau gerti. Vaikinai pasakojo nešvankius juokelius ir buvo labai lengva kartu su jais kvatotis.
  Pamėginti tapti kitu žmogumi.? Kodėl gi ne. Papasakojau ir aš vieną anekdotą, girdėtą iš kolegos. Kai pagaliau atgavo kvapą ir sugebėjo išstovėti nemirdami iš juoko, jie susižavėję žvelgė į mane.
  Pagaliau iš kažkur grįžo Alanas ir Anna, atrodė šiek tiek susivėlę. Anna tiesiog švytėjo, Alano akys žibėjo, skruostai net tamsoje atrodė paraudę. Džiaugiausi už juos.
  Tikėjausi, kad ir man vieną dieną taip pasiseks, kad būsiu bent perpus tokia laiminga, kokie buvo jie.
  Grįžus į Warped teritoriją, OM&M vaikinai man metė iššūkį, netikėdami, kad puikiai lošiu NBA 2k11 ir persinešusi keletą daiktų į jų autobusą naktinėjau prie kompiuterio, triuškindama Ostiną ir Šeilį.

Anna [16]

Keliavom į naktinį Walmart‘ą su „We Came As Romans“ ir „Dance Gavin Dance“. Visi šnekučiavomės ir juokavom. Ant mano kaklo kabėjo fotoaparatas, taigi pasitaikius progoms, padarydavau kelias nuotraukas. Nora smagiai šnekučiavosi su Šeiliu ir Endžiu(WCAR) ir aš padariau kelias nuotraukas. Jose akivaizdžiai matėsi kaip abu vyrai ją stebi su didžiuliu susidomėjimu.

-Ką papasakosi? – Alanas pagriebė mane už liemens ir sumurmėjo į ausį. Šyptelėjau ir pasižiūrėjau į jį.

-Na... Šiandien mačiau labai gražų vaikiną. Žinai, reikėjo fotografuot ir, kai pamačiau... Praradau žadą. Gaila, kad neturiu šanso su juo... – Šyptelėjau Alanui, o jis pervertė akimis.

-Žinai, ką aš mačiau? Nuostabaus grožio fotografę, kuri fotografavo mūsų pasirodymą. Kaip gerai, kad žinau, jog turiu bent šiokį tokį šansą su ja. – Alanas pabučiavo mano nosies galiuką ir su milžinišką šypsena veide paleido mane ir pagriebęs mano ranką, sunėrė pirštus.

-Wooooo! Atėjom. – Ostinas rėkdamas įbėgo į Walmartą, o iš mūsų grupelės sklido garsus juokas. Su jais visada būdavo smagu.

-Sugalvojai ką pirksi? – Alanas pasižiūrėjo į mane, o aš išsišiepiau kaip mažas vaikas.

-Sour Patch Kids! – Surėkiau ir pasileidau bėgti per Walmartą su Alanu. Girdėjau juoką iš vaikinų, bet man nebuvo svarbu. Norėjau surasti prakeiktus rūgščius guminukus ir pabučiuot Alaną. Kai buvau tikra, kad pametėm vaikinus sustojau ir pasižiūrėjau į Alaną. Jis, tarsi, perskaitė mano mintis ir man nespėjus nieko pasakyt jau buvo prispaudęs prie vienos iš lentynų ir žiūrėjo man į akis.

-Tu juk žinai, kad aš tave myliu..? – Jis paklausė, o aš nusišypsojau ir nieko nelaukdama jį pabučiavau. Vėl ta euforija, kai jauti tau artimą sielą, kai ją bučiuoji, laikai savo glėby...

-Priimsiu tai, kaip teigiamą atsakymą. – Alanas šyptelėjo šiek tiek atsitraukęs ir vėl pabučiavo mane. Tik šį kartą smarkiau, su daugiau jėgos. Man tai patiko, nenorėjau, kad jis atsitrauktų, bet po šiek tiek laiko atsitraukė ir šiek tiek uždusęs apkabino mane.

-Einam ieškot tavo guminukų, nes po to mus paliks čia... – Alanas sumurmėjo ir pagriebė manoo ranką ir sunėrė pirštus. Išsišiepiau ir viena ranka pakėlus fotoaparatą, nufotografavau Alano veidą.

-Žinai, būtų smagu. Daug galėtume nuveikt... – Pakilnojau antakius, bandydama pridėt efekto prie mano frazės su užlėptom nešvenkybėm. Alanas išsižiojęs pasižiūrėjo į mane ir mačiau, kaip jis raudonuoja. Pradėjau juoktis.

-Nesakyk, kad nenori. – Iškosėjau, o Alanas suspaudė mano ranką.

-Anna, tu net neįsivaizduji, ką aš tau padarysiu autobuse, jei dabar nebaigsi su visom nešvankybėm. – Alanas sumurmėjo, o aš negalėjau nustot juoktis.

-Supratau, einu paprašysiu Ostino, Šeilio, Filo ir Tino, kad padėtų man mėtyt nešvankius juokelius. Jau susidomėjau, ką tu galėtum man padaryt. – Alanas nespėjo sureaguoti, o aš jau kaip maža mergaitė bėgau per tuščią Walmartą, ieškodama kitų „OM&M” narių, kad galėčiau padaryt taip, kaip sakiau Alanui. Jaučiausi keistai laiminga bėgiodama po parduotuvę. Alanas mane vijosi, grasino, kad autobuse gerai nesibaigs, bet mačiau jo užslėptą šypseną. Vėl jautėmės, kaip kokie vaikai...