Kaira. Antras.

  Vėlų vakarą atvažiavome prie gražaus pastato.
  -Tai CŽV būstinė, - pasakė Čarlzas. - Mes čia apsistoję.
  CŽV... Man nepatiko vyriausybės, nenorėjau būti įvelta į politiką. Nemėgau žmonių, žinojau, kad jie niekuomet nesupras mūsų. Mes jiems atrodėme kaip žvėrys, keistuoliai, išsigimėliai. Niekuomet nebūčiau prie to prisidėjusi, jei nebūčiau žinojusi, kad sutiksiu Eriką ir turėsiu progą sustabdyti savo tėvą. Sebastianas Šo, toks dabar buvo jo vardas.
  Juodi mano plaukai plaikstėsi vėjyje, o smailūs batų kulniukai kaukšėjo į betonines plyteles, kai ėjome link patalpų, kuriose gyveno mutantai. Praeidama pro didžiulį langą pamačiau savo atvaizdą. Jauna, tarsi vis dar būčiau aštuoniolikos, didelėmis šviesiai žaliomis akimis, vidutinio ūgio, liekna ir graži.
  Įėjome į jaukią patalpą šviesiomis sienomis. Ten buvo septyni paaugliai, trys merginos ir keturi vaikinai. Jie įtariai žiūrėjo į mane, tikriausiai manė, kad esu dar viena agentė. Nusišypsojau.
  Buvau pristatyta jiems, Čarlzas išvardino visų vardus. Nespėjau įsidėmėti visų, tačiau į akį krito Peiton, tikriausiai dėl jos ryškių plaukų, Reiven ir Aleksas. Visi atrodė įdomūs, nekantravau sužinoti, ką kiekvienas iš jų sugeba, bet tai nebuvo svarbiausias jausmas.
  - Čarlzai, kur jis.?
  Jis nusišypsojo dėl mano nekantrumo ir pamojo ranka, kad sekčiau paskui jį. Šyptelėjau mutantams neabejodama, kad greitai turėsiu progos daugiau su jais pabendrauti.
  - Būk atsargi, Kaira. Nežinau, kaip jis į tave reaguos. Turint galvoje jūsų praeitį... - atrodė susirūpinęs.
  - Aš moku apsiginti. Tik žiūrėk pats saugokis, Čarlzai, - nusijuokiau.
  Nepaprastai jaudinausi prieš vėl sutikdama Eriką. Tiek daug ko norėjau sužinoti.! Prieš atsidarant kiekvienoms durims mano širdies plakimas padažnėdavo. Vis tikėjausi, kad už jų jau bus jis. Čarlzas šypsojosi. Jis vis skaitė mano mintis, tai erzino.
  - Tu jauti mane savo galvoje.? - pasakė jis.
  - Tai nėra labai malonu, - sumurmėjau.
  - Keista.
  Pagaliau įėjome į erdvų gyvenamąjį kambarį, apstatytą prabangiais baldais, kūrenosi židinys. Ant šviesaus fotelio sėdėjo aukštas vaikinas ir skaitė knygą. Nė nepakėlė akių, mums įėjus.
  Pažvelgiau į Čarlzą, jis linktelėjo.
  - Erikai... - atsargiai ištariau.
  Pilkos akys staigiai pervėrė mane, tuojau jas nušvietė suvokimas. Laukiau jo reakcijos.
  - Kaira, - jo balsas buvo tvirtas.
  Linktelėjau. Žengiau žingsnį į priekį.
  - Ką čia veiki.?
  - Atvažiavau padėti. Čarlzas mane surado.
  Erikas atsistojo, kiekvieną akimirką laukiau puolimo. Mus auklėjo vienodai, bet tėvas mane mokė trumpiau. Tikriausiai, jei nebūčiau turėjusi galių, Sebastianas Šo būtų manęs atsikratęs kaip nereikalingo šunyčio.
  Pažįstamos akys atidžiai mane tyrinėjo. Mačiau jose nuostabą, skausmą ir pyktį.
  - Tavo tėvas mane pavertė pabaisa, - iškošė pro sukąstus dantis Erikas.
  - Tėvų pasirinkti negalime, - atsakiau jausdama, kaip visas metalas, buvęs kambaryje, ėmė judėti.
  - Gal prisėskime.? - pasiūlė Čarlzas.
  Erikas linktelėjo, mačiau, kad aprimo. Atsisėdau arčiausiai židinio ir mėgavausi šiluma. Buvo gera žinoti, kad Erikas sveikas ir gyvas. Tikėjausi, kad mano ir jo tikslai sutaps.