Kaira. Pirmas.

  1944

  Apniukęs dangus, lietus. Sėdėjau savo kambaryje, kai keistai laimingas tėvas įlėkė ir pakėlė mane ant rankų.
  - Radau jį, Kaira, radau.! - sušuko.
  Jis nusinešė mane į savo kabinetą, ten sėdėjo juodaplaukis berniukas. Atrodė kiek už mane vyresnis, bet tuomet negalėjau tiksliai pasakyti. Jis vilkėjo pilka kalinių uniforma, kabinetas buvo visas nusiaubtas ir man pasidarė baisu. Berniukas atrodė liūdnas.
  - Kaira, tai nepaprastai talentingas vaikas. Jis vardu Erikas.

***
   1962

  Klaidžiojau gatvėmis, nerasdama vietos. Prisiminimai apie tėvą mane pykdė. Jaučiau, kad man reikia eiti kur nors, toli nuo žmonių, nes viskas tuojau ims skraidyti.
  Mano tėvas buvo siaubingas žmogus. Ne, jis nebuvo žmogus, bent jau nemėgo mūsų taip vadinti. Visada sakė, kad mes - nauja, stipresnė rūšis. Jo bandymai kėlė siaubą. Net būdama maža mergaitė sugebėjau atsispirti daktaro Klauso Šmito įtakai ir kūriau savo pasaulėžiūrą.
  Prisiminiau pirmą dieną, kai supratome, kad aš, kaip ir mano tėvas, kaip ir Erikas, turiu galių. Galių, kurių paprasti žmonės nesuvoktų, bijotų ir pavydėtų. Kadangi Šmitas buvo aukštas pareigūnas, niekieno netrukdomi galėjome atlikinėti bandymus. Man sekėsi puikiai.
  Vieną dieną nebeiškenčiau ir pasprukau. Manęs surasti buvo neįmanoma, sugauti - juo labiau, mat aš mintimis galėjau judinti daiktus. Tėvas nė nesistengė manęs sekti.
  Įsikūriau visai neblogai, gana greitai išmokau keletą kalbų. Niekas nė nenutuokė, kad esu kitokia. Negalėjau niekam prisipažinti. Gyvenau visiškai viena, neturėjau draugų, beveik niekas manęs nepažinojo. Pasikeičiau pavardę ir ramiai gyvenau.
  Didžiuodamasi savo pasiekimais užlipau laiptais į savo butą. Iš karto pajutau, kad kad turėjau nekviestų svečių. Įsitempiau, pasiruošusi gintis.
  - Nebijok, Kaira. Atėjau taikiai pasikalbėti.
  Pamačiau protingai atrodantį vaikiną mėlynomis akimis. Ne iš karto supratau, kad jo lūpos nejudėjo, o balsą girdėjau mintyse. Jausmas nebuvo malonus.
  - Kas tu ir kaip patekai į mano butą.? 
  Mintis, kad kažkas vaikščiojo po mano namus be mano žinios, siutino. Nebebuvo prasmės slėpti netvarkos, jis tikriausiai viską jau matė.
  - Aš Čarlzas Ksavieras, - ištiesė ranką.
  Atsargiai paspaudžiau ją.
  - Jei skaitai mintis, man tikriausiai nereikia prisistatinėti. - sumurmėjau.
  Du krėslai ir staliukas iš kampų atskriejo į kambario vidurį, ant stalo nusileido du puodeliai karštos arbatos ir lėkštė sausainių.
  - Atleiskit, paprastai svečių nelaukiu, - pasakiau susižavėjusiam Čarlzui.
  Mudu prisėdome ir išklausiau fantastiškos istorijos. Visa tai man nebuvo įdomu, kol neišgirdau to vardo.
  - Erikas.? - sušukau.
  Telepatas kurį laiką naršė mano mintis, mačiau viską, ko jis ieškojo.
  - Tas pats, - linktelėjo.
  Pajutau, kaip mano širdis ėmė plakti greičiau. Visus tuos metus ieškojau jo. Troškau sužinoti, kaip jam sekasi. Erikas buvo vienintelis mano vaikystės draugas. Ir dabar šitas Čarlzas sako man, kad žino, kur  galiu jį rasti.
  Atsistojau.
  - Tai ko mes dar laukiam.?