Slampinėjau iš kampo į kampą nerasdama sau vietos. Buvo klaikiai liūdna, nebenorėjau nieko.
Anna sakė, kad galiu jai paskambinti, jei bus blogai. Man buvo blogai, bet kaip ji man padės.? Ji pati laiminga su savo vaikinu, o kai esi laimingas, kitų problemoms tampi nejautrus.
Norėjau tapti nejautri. Spragsėti fotoaparatu ir siųsti nuotraukas kvaišai kolegei, kuri visiškai nieko nenusimano fotografijoje ir į straipsnius sudeda pačias prasčiausias nuotraukas. Žinoma, jos pakankamai geros, juk jas dariau aš, bet straipsniai būtų buvę žymiai išraiškingesni, jei ji nepavydėtų mano talento.
Daug gėriau. Kai apimdavo liūdesys, gerdavau nesustodama, kol pasiekdavau tą būseną, kai ant visko nusispjauti. Tuomet eidavau fotografuoti. Nuotraukos buvo geros, bet kažkokios kitokios. Jos tapo lyg ir melancholiškos. Tai buvo nauja. Nesupratau, kas mane taip stipriai paveikė.
- Ei, Nora. - išgirdau kreipinį.
Toliau ėjau ignoruodama viską aplink.
- Nora, palauk.
Kažkas bėgo paskui mane. Nesulėtinau žingsnio. Nenorėjau, kad kas nors pamatytų ašaras mano akyse.
- Tu visada taip ignoruoji žmones.? Kai pirmą kartą su tavimi kalbėjomės, neatrodei tokia pasikėlusi. - pamėgino pajuokauti.
Žvelgiau į šalį, norėjau pasislėpti. Man žūtbūt reikėjo išgerti. Baras jau čia pat.
- Nora, kas tau.? - vaikinas užtvėrė man kelią.
Neatsakiau. Pamėginau apeiti, bet tvirtos rankos man sulaikė. Pasidaviau. Apkabinau vaikiną, kurio net veido gerai nemačiau ir leidau jam mane kažkur vesti. Pagaliau atpažinau OM&M autobusą, į jį mane ir vedė.
Įlipau į šiltą autobusą nieko nesitikėdama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą