Žmonės niekada nepripažins tų, kurie atrodo ar elgiasi šiek tiek kitaip nei kiti. Sakykim, tavo akys geltonos, nes mat tavo genai sujaukti. Viskas! Užmiršk. Vietos tau nebėra tarp normalių žmonių. Gero darbo neturėsi, nes žmonės nepripažins tavo akių. Šeimos taip pat gali nesukūrti. Visi gali tavęs neapkęsti, bijoti, šaipytis, skaudinti... Ir tu klausi kodėl..? Jie pavydi. Tu esi kitoks. Tu - ypatingas...
Ne visada manęs bijojo. Ne visada žmonės keistai į mane žiūrėjo. Kažkada turėjau mamą, tėtį, sesę... Buvau normalus vaikas iki savo 7-o gimtadienio. Visiškai netyčia mano rankytės užsiliepsnojo. Mama buvo šalia ir viską matė. Kaip vėliau sužinojau, matė ir sesuo, kuriai tada buvo 12. Po to įvykio, mano tėvai manęs neišmetė. Jie suprato, kad aš turiu dovaną ir, kad man reikia išmokti ja naudotis. Augau, tobulėjau, tėvai džiaugėsi, o aš buvau tokia akla, kad net nemačiau sesės juodo pavydo. Per mano 12-ą gimtadienį, atsitiko tai, kas pakeitė mane kardinaliai. Tapau kitas žmogus. Nebebuvo tos naivios ir nekaltos mergaitės. Ji suaugo. Bent tiek, kiek buvo įmanoma tuo metu...
Perbraukiau ranka per savo ryškiai raudonus plaukus ir peržvelgiau pustuštę kavinukę. Leisti čia nuobodžiai dienas nebuvo mano idealiausia mintis, bet taip sugebėjau pragyventi. Būdama 19-os neturėjau, ką daugiau daryt. Neturėjau jokių giminių, kurie galėtų man padėt, taigi reikėjo ieškoti būdų, kaip išgyventi šitame žiauriame, korumpuotame pasaulyje, kuris buvo ties karo riba su Rusija.
-Eik dirbt. Ne už stovėjimą tau moku. – Pasižiūrėjau į savo bosą, kuris atrodė, kaip koks prievartautojas. Nemėgau jo ir tikėjausi, kad galėsiu greitai išeit iš šito kvailo darbo.
-Nervai grožiui kenkia. – Suburbėjau sau po nosim, eidama link stalelio, kur sedėjo du simpatiški vyriškiai.
-Laba diena. Gal jau žinote, ką norėsite užsisakyti? – Šyptelėjau jiems savo netikra šypsena.
Abu vyriškiai susižvalgė ir vėl pasižiūrėjo į mane.
-Mes norėtume pasikalbėti, Peiton. – Išplėčiau akis, žiūrėdama į draugiškiau atrodantį vyriškį. Iš kur jis žinojo mano vardą..? Aš nebebuvau Peiton. Čia mane žinojo kaip Keitlin...
-Kaip mane pavadinai..? – Tyliai iškosėjau, rankoje spausdama užrašų knygutę.
-Nesijaudink Peiton. - ‘Mes draugai.‘ Išgirdau balsą galvoje ir išsižiojau, kaip žuvis, žengdama žingsnį atgal. Pasižiūrėjau į abu vyriškius, jausdama kaip širdis daužosi krūtinėje. Rankos drebėjo dėl nenusakomos priežasties...
-Jūs juokaujat..? – Suburbėjau, braukdama ranka per plaukus.
-Ne, Peiton, nejuokaujam. Iš tiesų, mes tau turim pasiūlymą... – Pikčiau atrodantis vyriškis pareiškė, o aš sučiaupiau savo lūpas į tiesią liniją.
-Ar norėtum prisidėti prie mūsų, tokių pačių kaip tu..? Nebebūtum viena, Peiton... – Draugiškiau atrodantis vyriškis pareiškė. Kažkas skaudžiai pagriebė mano petį ir patraukė atgal.
-Aš tau pasakiau, kad ne už kalbėjimą su klientais moku! Eik dirbt. – Bosas surėkė man į veidą. Viduje pajaučiau kylantį pyktį ir nebegalėjau valdytis. Sviedžiau tą prakeiktą užrašų knygutę jam į jo šlykštų veidą ir atsisukau į vyriškius.
-Išveskit mane iš čia. – Balselis galvoje kuždėjo, kad šiais vyrais galėjau pasitikėti...
Ne visada manęs bijojo. Ne visada žmonės keistai į mane žiūrėjo. Kažkada turėjau mamą, tėtį, sesę... Buvau normalus vaikas iki savo 7-o gimtadienio. Visiškai netyčia mano rankytės užsiliepsnojo. Mama buvo šalia ir viską matė. Kaip vėliau sužinojau, matė ir sesuo, kuriai tada buvo 12. Po to įvykio, mano tėvai manęs neišmetė. Jie suprato, kad aš turiu dovaną ir, kad man reikia išmokti ja naudotis. Augau, tobulėjau, tėvai džiaugėsi, o aš buvau tokia akla, kad net nemačiau sesės juodo pavydo. Per mano 12-ą gimtadienį, atsitiko tai, kas pakeitė mane kardinaliai. Tapau kitas žmogus. Nebebuvo tos naivios ir nekaltos mergaitės. Ji suaugo. Bent tiek, kiek buvo įmanoma tuo metu...
Perbraukiau ranka per savo ryškiai raudonus plaukus ir peržvelgiau pustuštę kavinukę. Leisti čia nuobodžiai dienas nebuvo mano idealiausia mintis, bet taip sugebėjau pragyventi. Būdama 19-os neturėjau, ką daugiau daryt. Neturėjau jokių giminių, kurie galėtų man padėt, taigi reikėjo ieškoti būdų, kaip išgyventi šitame žiauriame, korumpuotame pasaulyje, kuris buvo ties karo riba su Rusija.
-Eik dirbt. Ne už stovėjimą tau moku. – Pasižiūrėjau į savo bosą, kuris atrodė, kaip koks prievartautojas. Nemėgau jo ir tikėjausi, kad galėsiu greitai išeit iš šito kvailo darbo.
-Nervai grožiui kenkia. – Suburbėjau sau po nosim, eidama link stalelio, kur sedėjo du simpatiški vyriškiai.
-Laba diena. Gal jau žinote, ką norėsite užsisakyti? – Šyptelėjau jiems savo netikra šypsena.
Abu vyriškiai susižvalgė ir vėl pasižiūrėjo į mane.
-Mes norėtume pasikalbėti, Peiton. – Išplėčiau akis, žiūrėdama į draugiškiau atrodantį vyriškį. Iš kur jis žinojo mano vardą..? Aš nebebuvau Peiton. Čia mane žinojo kaip Keitlin...
-Kaip mane pavadinai..? – Tyliai iškosėjau, rankoje spausdama užrašų knygutę.
-Nesijaudink Peiton. - ‘Mes draugai.‘ Išgirdau balsą galvoje ir išsižiojau, kaip žuvis, žengdama žingsnį atgal. Pasižiūrėjau į abu vyriškius, jausdama kaip širdis daužosi krūtinėje. Rankos drebėjo dėl nenusakomos priežasties...
-Jūs juokaujat..? – Suburbėjau, braukdama ranka per plaukus.
-Ne, Peiton, nejuokaujam. Iš tiesų, mes tau turim pasiūlymą... – Pikčiau atrodantis vyriškis pareiškė, o aš sučiaupiau savo lūpas į tiesią liniją.
-Ar norėtum prisidėti prie mūsų, tokių pačių kaip tu..? Nebebūtum viena, Peiton... – Draugiškiau atrodantis vyriškis pareiškė. Kažkas skaudžiai pagriebė mano petį ir patraukė atgal.
-Aš tau pasakiau, kad ne už kalbėjimą su klientais moku! Eik dirbt. – Bosas surėkė man į veidą. Viduje pajaučiau kylantį pyktį ir nebegalėjau valdytis. Sviedžiau tą prakeiktą užrašų knygutę jam į jo šlykštų veidą ir atsisukau į vyriškius.
-Išveskit mane iš čia. – Balselis galvoje kuždėjo, kad šiais vyrais galėjau pasitikėti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą