Gulėjau ant mažos sofos, susirangius į kamuoliuką. Buvau užsirakinus paskutiniame autobuso kambariuke, kur buvo sofa ir kelios gitaros ir bosas. Skruostais tekėjo ašaros, o aš tyliai šnirpščiojau, tikėdamasi, kad niekas neišgirs ir neateis teirautis, kas man nutiko.
Man nieko blogo nebuvo, tiesiog... Jaučiausi tokia beviltiška. Turėjau viską, ko norėjau, bet man buvo taip skaudu. Širdis plyšo iš skausmo, galva atrodė tuoj sprogs... Susigūžiau dar labiau ir tyliai sukūkčiojau. Kas man darėsi..? Kodėl ryte atsikėlus jaučiausi taip baisiai..?
Išgirdau vaikinų garsų juoką. Jie ką tik grįžo į autobusą. Nenorėjau jų matyt. Nenorėjau nieko matyt. Norėjau išnykt. Dingt. Neegzistuot...
Atsisėdau ant sofos ir pasižiūrėjau į užrakintas duris. Įdomu, kiek laiko praeis, kol jie ras mane čia? Kol pasiges?
Nusišluosčiau skruostus, bet ašaros tekėjo upeliais. Užsimerkiau ir atsikvėpiau.
-Anna? – Išgirdau taip pažįstamą balsą kviečiant, bet tylėjau. Bijojau pasirodyt tokia. Šiuo metu bijojau visko: atstūmimo, žmonių, draugystės... Absoliučiai visko. Jaučiausi sugniuždyta, sugedus, tuščia...
Staiga, mano telefonas suskambo. Pasižiūrėjau į jį ir vėl į duris.
-Ten jos skambutis... – Girdėjau žingsnius, o tada kažkas bandė atidaryt duris.
-Kas per velniava..? Anna! Tu ten? – Girdėjau Alaną. Nuryjau gumulą gerklėj ir atsikvėpiau.
-Taip, aš čia... – Atsakiau, bandydama neišsiduot, kad verkiu, bet tai buvo bergždžia. Alanas ne kartą matė mane tokią baisią...
-Kas nutiko, Anna? – Išgirdau jo susirūpinusį balsą ir iš akių pasipylė dar daugiau ašarų.
-Nieko, Alanai. – Atsakiau per greitai, bet buvo per vėlu, ką nors padaryt. Jis jau žinojo, kad man blogai...
-Atidaryk duris, Anna. Dabar. – Girdėjau jo rimtą toną, bt negalėjau pasijudint.
-Aš jas išlaušiu jei neatidarysi jų per ateinančias tris sekundes. – Alanas pagrasino, o aš lėtai pakilau nuo sofos. Ašaros nenustojo bėgti. Jų buvo begalė...
Atrakinau duris be jokio garso ir atsitraukiau nuo durų. Kambariukyje buvo tamsu, nes nenorėjau verkti šviesoje. Tamsa labiau ramindavo, tarsi, suprasdavo tavo skausmą, jei tu nesuprasdavai jo...
Durys atsidarė ir pamačiau Alaną. Jo veidas buvo perkreiptas rūpesčio, o akys švietė skausmu. Už jo stovėjo Ostinas su susirūpinusiu veidu.
-Palik mus dviese... – Alanas sumurmėjo Ostinui ir šis linktelėjęs galva nukeliavo priekin. Alanas įžengė į kambarį ir uždarė duris, jas užrakindamas.
-Anna..? – Nebuvau tikra ar jis tikrai mane kvietė, ar man pasigirdo.
Į mano klausimą buvo atsakyta, kai Alanas atsirado priešais mane ir pagriebęs mano galvą nuošluostė ašaras, bet jos vistiek bėgo. Jų buvo tiek daug...
-Kas atsitiko, meile..? – Stebėjau Alano šešėlį tamsoje, bandydama tvardytis, bet buvo sunku. Per daug sunku...
-Aš jaučiuosi tokia tuščia... – Sumurmėjau, o Alanas iškart mane pabučiavo.
-Nesakyk... taip... – Murmėjo bučiuodamas mane taip švelniai, kad atrodė, jog įsivaizduoju...
-Aš nežinau, kas man yra... – Iškosėjau ir nesusitvardžius griebiau Alano marškinėlius ir pritraukiau jį prie savęs, padėdama galvą ant jo peties. Pasiekiau tą ribą, kai nebesitvardžiau, kai verkiau be sustojimo, kai kūkčiojau, kaip mažas vaikas, kai dusau nuo oro trūkumo... Buvo per vėlu...
Man nieko blogo nebuvo, tiesiog... Jaučiausi tokia beviltiška. Turėjau viską, ko norėjau, bet man buvo taip skaudu. Širdis plyšo iš skausmo, galva atrodė tuoj sprogs... Susigūžiau dar labiau ir tyliai sukūkčiojau. Kas man darėsi..? Kodėl ryte atsikėlus jaučiausi taip baisiai..?
Išgirdau vaikinų garsų juoką. Jie ką tik grįžo į autobusą. Nenorėjau jų matyt. Nenorėjau nieko matyt. Norėjau išnykt. Dingt. Neegzistuot...
Atsisėdau ant sofos ir pasižiūrėjau į užrakintas duris. Įdomu, kiek laiko praeis, kol jie ras mane čia? Kol pasiges?
Nusišluosčiau skruostus, bet ašaros tekėjo upeliais. Užsimerkiau ir atsikvėpiau.
-Anna? – Išgirdau taip pažįstamą balsą kviečiant, bet tylėjau. Bijojau pasirodyt tokia. Šiuo metu bijojau visko: atstūmimo, žmonių, draugystės... Absoliučiai visko. Jaučiausi sugniuždyta, sugedus, tuščia...
Staiga, mano telefonas suskambo. Pasižiūrėjau į jį ir vėl į duris.
-Ten jos skambutis... – Girdėjau žingsnius, o tada kažkas bandė atidaryt duris.
-Kas per velniava..? Anna! Tu ten? – Girdėjau Alaną. Nuryjau gumulą gerklėj ir atsikvėpiau.
-Taip, aš čia... – Atsakiau, bandydama neišsiduot, kad verkiu, bet tai buvo bergždžia. Alanas ne kartą matė mane tokią baisią...
-Kas nutiko, Anna? – Išgirdau jo susirūpinusį balsą ir iš akių pasipylė dar daugiau ašarų.
-Nieko, Alanai. – Atsakiau per greitai, bet buvo per vėlu, ką nors padaryt. Jis jau žinojo, kad man blogai...
-Atidaryk duris, Anna. Dabar. – Girdėjau jo rimtą toną, bt negalėjau pasijudint.
-Aš jas išlaušiu jei neatidarysi jų per ateinančias tris sekundes. – Alanas pagrasino, o aš lėtai pakilau nuo sofos. Ašaros nenustojo bėgti. Jų buvo begalė...
Atrakinau duris be jokio garso ir atsitraukiau nuo durų. Kambariukyje buvo tamsu, nes nenorėjau verkti šviesoje. Tamsa labiau ramindavo, tarsi, suprasdavo tavo skausmą, jei tu nesuprasdavai jo...
Durys atsidarė ir pamačiau Alaną. Jo veidas buvo perkreiptas rūpesčio, o akys švietė skausmu. Už jo stovėjo Ostinas su susirūpinusiu veidu.
-Palik mus dviese... – Alanas sumurmėjo Ostinui ir šis linktelėjęs galva nukeliavo priekin. Alanas įžengė į kambarį ir uždarė duris, jas užrakindamas.
-Anna..? – Nebuvau tikra ar jis tikrai mane kvietė, ar man pasigirdo.
Į mano klausimą buvo atsakyta, kai Alanas atsirado priešais mane ir pagriebęs mano galvą nuošluostė ašaras, bet jos vistiek bėgo. Jų buvo tiek daug...
-Kas atsitiko, meile..? – Stebėjau Alano šešėlį tamsoje, bandydama tvardytis, bet buvo sunku. Per daug sunku...
-Aš jaučiuosi tokia tuščia... – Sumurmėjau, o Alanas iškart mane pabučiavo.
-Nesakyk... taip... – Murmėjo bučiuodamas mane taip švelniai, kad atrodė, jog įsivaizduoju...
-Aš nežinau, kas man yra... – Iškosėjau ir nesusitvardžius griebiau Alano marškinėlius ir pritraukiau jį prie savęs, padėdama galvą ant jo peties. Pasiekiau tą ribą, kai nebesitvardžiau, kai verkiau be sustojimo, kai kūkčiojau, kaip mažas vaikas, kai dusau nuo oro trūkumo... Buvo per vėlu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą