Sedėjau ant sofos, autobuse ir gėriau tekilą su vaikinais. Kadangi gėrėm su druska ir citrina, tai nesijaučiau girta, bet žinojau, kad buvau išgėrus labai daug ir jei atsistosiu, tai nenukeliausiu iki savo gulto. Juokėmės, šnekėjom apie gyvenimą ir kažkur, giliai galvoje balselis rėkė, kad rytojus nebus malonus, bet man buvo nusispjaut. Norėjau, kad Šeiliui būtų geriau.
Prieš tai, gal ir negražiai pasielgėme praeidami pro Norą ir net nepasisveikindami, bet mums buvo skaudu. Ir dėl Šeilio, ir dėl to, kad ji išvyksta taip staiga...
Kažkuriuo momentu, Tino sugalvojo, kad jam reik su manim pažaist Call of Duty: Modern Warfare, taigi lošėm CoD gerdami alkoholį ir vis girtėjom. Nepastebėjau, kaip greitai laikas bėgo ir galiausiai likau tik aš su Alanu. Kažkuriuo momentu užsiropšiau jam ant kelių ir apsikabinau, murmėdama, kad jis man reiškia viską. Jis man sakė, kad aš jam taip pat rūpiu. Sėdėjom nežinia kiek laiko kartu, kol mažas bučinys nenuvedė prie ilgos sesijos make-out‘inimo. Vos tik pajaučiau jo rankas po mano marškinėliais smegenys iškart davė impulsą, kad aš šito nenoriu ir mano rankos pagriebė Alano. Jis atsitraukė nuo manęs ir pasižiūrėjo man į akis.
-Aš... Nepasiruošus. – Sumurmėjau bijodama, kad jis supyks, bet pamačiau mažą šypseną jo veide. Jis meiliai pabučiavo mane ir atsigulė šalia manęs, mane apsikabindamas.
-Aš lauksiu, kad ir kiek reikės... – Jis sumurmėjo ir su šypsena veide mes abu užmigome. Atsikėliau apie 7-tą ryto su skaudančią galva ir šiūkšledėžės kvapu iš burnos. Palikau Alaną miegot, o pati nuėjau nusipraust, persirengt, užkast ir išgert vaistų. Kai baigiau buvo po aštuonių penkiolika. Pasiėmiau savo fotoaparatą ir iškeliavau pasivaikščiot po teritoriją. Darbuotojai plušo, prie įėjimo jau buvo grupelė fanų. Nufotografavau juos ir keliavau toliau. Fotografavau viską, kas užkliuvo už akies. Taip vaikščiojau gerą valandą, kol neužtikau fotografų autobuso iš kurio lipo Nora ir Kevinas.
Prikandau lūpą ir galvojau, ką daryt. Ji buvo mano draugė, taigi turėjau atsisveikint ir palinkėt jai gero kelio. Giliai atsikvėpus pasiruošiau žengt žingsnį link jų, bet Nora jau buvo beeinanti link manęs, o jos vaikinas stovėjo prie autobuso su jos daiktais. Nuryjau gumulą gerklėj ir perbraukiau ranka per plaukus.
-Labas rytas, Nora. – Pasisveikinau su ja, kai ji priėjo prie manęs. Jos veidas buvo šaltas ir aš puikiai žinojau kodėl.
-Labas. – Ji tėškė šaltai, o aš pasikasiau pakaušį.
-Atleisk už vakar. – Sumurmėjau, pasižiūrėdama į tolį. Prieš akis atsirado Šeilio nuliūdęs veidas ir man sugėlė širdį. Kodėl gyvenimas būna toks neteisingas..?
-Matai... Šeilis susižavėjo tavim ir galvojo, kad turi bent šiokį tokį šansą, bet pasirodo, kad tavo širdis jau priklausė kažkam prieš Warped... Nenorėjom pasielgt taip nedraugiškai, bet tikriausiai taip visiem nutinka, kai tavo draugas kenčia... – Sumurmėjau mesdama žvilgsnį į Norą. Jos veidas buvo toks pats šaltas kaip ir prieš tai.
-Na, norėjau tik atsisveikint ir palinkėt tau geros kelionės. Tikiuosi Europa paliks tau didelį įspūdį. – Šyptelėjau, bandydama parodyti, kad ji man buvo draugė, bet jos veidas nepasikeitė, taigi apsisukau ir žengiau žingsnį asfaltuotu keliu.
Prieš tai, gal ir negražiai pasielgėme praeidami pro Norą ir net nepasisveikindami, bet mums buvo skaudu. Ir dėl Šeilio, ir dėl to, kad ji išvyksta taip staiga...
Kažkuriuo momentu, Tino sugalvojo, kad jam reik su manim pažaist Call of Duty: Modern Warfare, taigi lošėm CoD gerdami alkoholį ir vis girtėjom. Nepastebėjau, kaip greitai laikas bėgo ir galiausiai likau tik aš su Alanu. Kažkuriuo momentu užsiropšiau jam ant kelių ir apsikabinau, murmėdama, kad jis man reiškia viską. Jis man sakė, kad aš jam taip pat rūpiu. Sėdėjom nežinia kiek laiko kartu, kol mažas bučinys nenuvedė prie ilgos sesijos make-out‘inimo. Vos tik pajaučiau jo rankas po mano marškinėliais smegenys iškart davė impulsą, kad aš šito nenoriu ir mano rankos pagriebė Alano. Jis atsitraukė nuo manęs ir pasižiūrėjo man į akis.
-Aš... Nepasiruošus. – Sumurmėjau bijodama, kad jis supyks, bet pamačiau mažą šypseną jo veide. Jis meiliai pabučiavo mane ir atsigulė šalia manęs, mane apsikabindamas.
-Aš lauksiu, kad ir kiek reikės... – Jis sumurmėjo ir su šypsena veide mes abu užmigome. Atsikėliau apie 7-tą ryto su skaudančią galva ir šiūkšledėžės kvapu iš burnos. Palikau Alaną miegot, o pati nuėjau nusipraust, persirengt, užkast ir išgert vaistų. Kai baigiau buvo po aštuonių penkiolika. Pasiėmiau savo fotoaparatą ir iškeliavau pasivaikščiot po teritoriją. Darbuotojai plušo, prie įėjimo jau buvo grupelė fanų. Nufotografavau juos ir keliavau toliau. Fotografavau viską, kas užkliuvo už akies. Taip vaikščiojau gerą valandą, kol neužtikau fotografų autobuso iš kurio lipo Nora ir Kevinas.
Prikandau lūpą ir galvojau, ką daryt. Ji buvo mano draugė, taigi turėjau atsisveikint ir palinkėt jai gero kelio. Giliai atsikvėpus pasiruošiau žengt žingsnį link jų, bet Nora jau buvo beeinanti link manęs, o jos vaikinas stovėjo prie autobuso su jos daiktais. Nuryjau gumulą gerklėj ir perbraukiau ranka per plaukus.
-Labas rytas, Nora. – Pasisveikinau su ja, kai ji priėjo prie manęs. Jos veidas buvo šaltas ir aš puikiai žinojau kodėl.
-Labas. – Ji tėškė šaltai, o aš pasikasiau pakaušį.
-Atleisk už vakar. – Sumurmėjau, pasižiūrėdama į tolį. Prieš akis atsirado Šeilio nuliūdęs veidas ir man sugėlė širdį. Kodėl gyvenimas būna toks neteisingas..?
-Matai... Šeilis susižavėjo tavim ir galvojo, kad turi bent šiokį tokį šansą, bet pasirodo, kad tavo širdis jau priklausė kažkam prieš Warped... Nenorėjom pasielgt taip nedraugiškai, bet tikriausiai taip visiem nutinka, kai tavo draugas kenčia... – Sumurmėjau mesdama žvilgsnį į Norą. Jos veidas buvo toks pats šaltas kaip ir prieš tai.
-Na, norėjau tik atsisveikint ir palinkėt tau geros kelionės. Tikiuosi Europa paliks tau didelį įspūdį. – Šyptelėjau, bandydama parodyti, kad ji man buvo draugė, bet jos veidas nepasikeitė, taigi apsisukau ir žengiau žingsnį asfaltuotu keliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą