Keliavom į naktinį Walmart‘ą su „We Came As Romans“ ir „Dance Gavin Dance“. Visi šnekučiavomės ir juokavom. Ant mano kaklo kabėjo fotoaparatas, taigi pasitaikius progoms, padarydavau kelias nuotraukas. Nora smagiai šnekučiavosi su Šeiliu ir Endžiu(WCAR) ir aš padariau kelias nuotraukas. Jose akivaizdžiai matėsi kaip abu vyrai ją stebi su didžiuliu susidomėjimu.
-Ką papasakosi? – Alanas pagriebė mane už liemens ir sumurmėjo į ausį. Šyptelėjau ir pasižiūrėjau į jį.
-Na... Šiandien mačiau labai gražų vaikiną. Žinai, reikėjo fotografuot ir, kai pamačiau... Praradau žadą. Gaila, kad neturiu šanso su juo... – Šyptelėjau Alanui, o jis pervertė akimis.
-Žinai, ką aš mačiau? Nuostabaus grožio fotografę, kuri fotografavo mūsų pasirodymą. Kaip gerai, kad žinau, jog turiu bent šiokį tokį šansą su ja. – Alanas pabučiavo mano nosies galiuką ir su milžinišką šypsena veide paleido mane ir pagriebęs mano ranką, sunėrė pirštus.
-Wooooo! Atėjom. – Ostinas rėkdamas įbėgo į Walmartą, o iš mūsų grupelės sklido garsus juokas. Su jais visada būdavo smagu.
-Sugalvojai ką pirksi? – Alanas pasižiūrėjo į mane, o aš išsišiepiau kaip mažas vaikas.
-Sour Patch Kids! – Surėkiau ir pasileidau bėgti per Walmartą su Alanu. Girdėjau juoką iš vaikinų, bet man nebuvo svarbu. Norėjau surasti prakeiktus rūgščius guminukus ir pabučiuot Alaną. Kai buvau tikra, kad pametėm vaikinus sustojau ir pasižiūrėjau į Alaną. Jis, tarsi, perskaitė mano mintis ir man nespėjus nieko pasakyt jau buvo prispaudęs prie vienos iš lentynų ir žiūrėjo man į akis.
-Tu juk žinai, kad aš tave myliu..? – Jis paklausė, o aš nusišypsojau ir nieko nelaukdama jį pabučiavau. Vėl ta euforija, kai jauti tau artimą sielą, kai ją bučiuoji, laikai savo glėby...
-Priimsiu tai, kaip teigiamą atsakymą. – Alanas šyptelėjo šiek tiek atsitraukęs ir vėl pabučiavo mane. Tik šį kartą smarkiau, su daugiau jėgos. Man tai patiko, nenorėjau, kad jis atsitrauktų, bet po šiek tiek laiko atsitraukė ir šiek tiek uždusęs apkabino mane.
-Einam ieškot tavo guminukų, nes po to mus paliks čia... – Alanas sumurmėjo ir pagriebė manoo ranką ir sunėrė pirštus. Išsišiepiau ir viena ranka pakėlus fotoaparatą, nufotografavau Alano veidą.
-Žinai, būtų smagu. Daug galėtume nuveikt... – Pakilnojau antakius, bandydama pridėt efekto prie mano frazės su užlėptom nešvenkybėm. Alanas išsižiojęs pasižiūrėjo į mane ir mačiau, kaip jis raudonuoja. Pradėjau juoktis.
-Nesakyk, kad nenori. – Iškosėjau, o Alanas suspaudė mano ranką.
-Anna, tu net neįsivaizduji, ką aš tau padarysiu autobuse, jei dabar nebaigsi su visom nešvankybėm. – Alanas sumurmėjo, o aš negalėjau nustot juoktis.
-Supratau, einu paprašysiu Ostino, Šeilio, Filo ir Tino, kad padėtų man mėtyt nešvankius juokelius. Jau susidomėjau, ką tu galėtum man padaryt. – Alanas nespėjo sureaguoti, o aš jau kaip maža mergaitė bėgau per tuščią Walmartą, ieškodama kitų „OM&M” narių, kad galėčiau padaryt taip, kaip sakiau Alanui. Jaučiausi keistai laiminga bėgiodama po parduotuvę. Alanas mane vijosi, grasino, kad autobuse gerai nesibaigs, bet mačiau jo užslėptą šypseną. Vėl jautėmės, kaip kokie vaikai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą