Kitą rytą, kai Nora išėjo į savo autobusą, kad galėtų nusiprausti ir persirengti, o beveik visi vaikinai išsiskyrstė po Warped teritoriją, autobuse likau tik aš ir Šeilis. Kol aš rinkausi savo aparatūrą, sedėdama savo gulte, Šeilis atsisėdo į priešais mane esantį gultą ir įdėmiai mane stebėjo.
-Kuo galėčiau tau padėti? – Pakausiau jo su šypsena veide, kai pagaliau galėjau į jį pasižiūrėt.
-Eisiu iškart prie reikalo... Ar Nora kada užsiminė, ką nors apie mane? – Pasižiūrėjau į Šeilį su nuostaba veide.
-Na, jei tu kalbi apie tai, ar kada sakė man, jog tu jai patinki, tai ne. Kelis kartus užsiminė, kad tu ir visi kiti grupės nariai labai draugiški. – Trūktelėjau pečiais ir užkabinau fotoaparatą ant kaklo, kai jis buvo paruoštas.
-Aš skubu, tiesa? – Šeilis paklausė, braukdamas ranka per plaukus.
-Labai. – Atsakiau liūdnai.
-Juk žinai, kad neseniai su tuo Šonu išsiskyrė. Plius, Warped jai yra priešo zona, taigi jai reikia priprast prie visko... –
-Ir ji manęs taip gerai nepažįsta... – Šeilis sumurmėjo, o aš atsikvėpiau.
-Jei vakar atkreipei dėmesį, tai ji pasinaudojo tavo patarimu. Jis bendravo su WCAR ir DGD vaikinais. Linksminosi, visiškai atsipalaidavo. Manau, kad tai gali kur nors pastūmėti, bet nepatarčiau daug ko tikėtis. Juk girdėjai, kaip ji sakė: visa tai – ne jos stilius. Po Warped, ji gali užmiršt viską... – Liūdnai šyptelėjau, o Šeilis sulinksėjo galva.
-Retkarčiais pagalvoju, kad norėčiau, jog viskas būtų paprasta gyvenime... – Šeilis man pasakė, o aš atsidusau.
-Aš irgi ne vieną kartą taip galvojau, bet jei viskas būtų lengva, tai būtų nuobodu. Pripažink, Šeili, jei dabar taip lengvai gautum Norą ir, kad ir kaip džiaugtumeis šiuo metu, po kažkiek laiko tas džiaugsmas dingtų. Tas laukimas ir kova dėl to, ko tu nori, labiausiai tave apdovanoja... – Stojo tyla. Stebėjau savo fotoaparatą, galvodama apie Alaną ir, kas bus po Warped. O po metų? Po dviejų?
-Žinai, Anna... Alanas turi džiaugtis, kad tu su juo ir jokiu būdu nesusimauti. – Pasižiūrėjau į Šeilį, o šis šyptelėjo.
-Ačiū, Anna. Pasakei tai, ką jau žinojau, bet man reikėjo, kad pradėčiau blaiviai mąstyti. – Atsistojau ir Šeilis mane apkabino.
-Džiaugiuosi, kad tu „OM&M“ šeimos narė. – Šeilis suvėlė mano plaukus ir kartu palikome autobusą. Jis pasuko savais keliais, o aš išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau. Oras buvo gaivus, švietė saulė, po dangų mėtėsi keli debesys. Nusišypsojau sau ir giliai įtraukiau nuodingus dūmus į plaučius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą