Žiūrėjau į tobulai mėlyną dangų. Mėgavausi tylos minute po triukšmingos nakties.
Pajutau kaip kažkas priėjo ir nusivyliau, kad mano ramybė buvo sugadinta.
- Nora.. - tą balsą išgirdusi krūptelėjau.
Vakarykštės geros emocijos ėmė sklaidytis.
- Prašiau, kad daugiau su manimi nesikalbėtum. Po to ką padarei... - nebenorėjau tęsti pokalbio.
Atsistojau ir ėmiau eiti. Kur nors. Bet kur.
- Nora, palauk.! - sušuko Šonas.
Įsidėjau iPod ausines ir visu garsu užleidau „It's My Life". Bėgau tol, kol atsitrenkiau į Šeilį.
- Rytinis krosas.? - paklausė.
- Ne. - nusišypsojau. Pagaliau buvau saugi. - Ei, einam susimedžiot ko nors valgomo.?
- Kaip tik ten ir ėjau. - atsakė šaltai.
- Puiku, jei nenori mano kompanijos, galėjai iš karto taip pasakyti.
Nesidarydama nudrožiau pirmyn.
- Nora, aš ne tai turėjau galvoje. - pasivijęs mane pasakė Šeilis.
- Atleisk, nereikėjo taip jautriai reaguoti. - užsidengiau veidą rankomis. - Pastaruoju neatpažįstu savęs.
- Nesvarbu. Palauk čia, tuojau paimsiu mums maisto.
Linktelėjau ir įsitaisiau ant žolės. Jis grįžo man dar nespėjus surūkyti cigaretės.
- Fui, nejau ir tu rūkai.?
- Tik kartais. Nuramina nervus, supranti.?
- Neįsivaizduoju kaip Alanas gali bučiuoti Anną, kai ji šitiek rūko. - jis palingavo galva.
- Meilei tai nesvarbu. - sumurmėjau.
Jaučiausi tarsi kokia kvaila paauglė, kurią paliko kažkoks bičas, kuris turėjo būti jos gyvenimo meile. Man jis net tiek nepatiko.! Tik labai greitai prisirišau prie jo. Per daug. O tada jis mane siaubingai įskaudino.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą