Žiūrėjau į Alano akis, o jis – į manąsias. Keikiau save, kad per savo idiotišką panikos/streso priepuolį, neleidau jam nė trupučio pamiegoti. Matėsi, kad jis buvo pervargęs, o akyse vis dar švietė susirūpinimas, nors jau buvau visiškai rami.
-Atsiprašau... – Sušnabždėjau, o Alanas šyptelėjo man pavargusia šypsena.
-Tam aš čia ir esu, Anna. Būti su tavim ir padėti tau išsikapstyti iš visų problemų... – Jis atsakė tyliai, o mano širdis truputį suvirpėjo. Jis buvo mano angelas!
-Mes kartu... – Sumurmėjau ir prisitraukiau arčiau jo. Alanas mane apkabino ir švelniai mane pabučiavo.
-Iki laiko pabaigos... – Gavau atsakymą ir nusišypsojau. Užmerkiau akis ir tiesiog mėgavausi Alano kompanija. Pagaliau atsikėlėm apie 9-tą ir nuėjome susiruošti. Nusiprausiau, persirengiau, pasidažiau, kad neatrodyčiau taip baisiai, užkandau ir išgėriau dvi tabletes raminamųjų. Nesijaučiau stabili po to kvailo priepuolio...
-Ką veiksi šiandien, Anna? – Ostinas prisėdo prie manęs, kol rinkausi savo aparatūrą. Šyptelėjau jam ir perbraukiau ranka per plaukus.
-Na, sedėsiu prie jūsų scenos ir dar nežinau, ką kita fotografuosiu... – Atsakiau, o Ostinas išsišiepė, kaip mažas vaikas.
-Tada paskirk savo laiko truputėlį man ir Alanui, kol mes stebėsim „Asking Alexandria“. – Nusišypsojau ir sulinksėjau galva. Man reikėjo būt su žmonėmis...
Staiga, į autobusą įsiveržė Šeilis, persikreipusiu veidu ir praėjo pro mus net nepažiūrėjęs. Stebėjau, kur jis nuėjo kelias minutes, kol nepakilau ir tyliai nenutipenau paskui jį.
-Šeili..? – Švelniai paklausiau, priėjus prie jo gulto, kuris buvo uždengtas užuolaida.
-Neturiu jėgų šnekėt, Anna... – Išgirdau pavargusį atsakymą. Lėtai atitraukiau užuolaidą ir įsistebeilyjau į Šeilio nugarą.
-Kas nutiko? – Paklausiau po kelių minučių. Šeilis atsisuko į mane ir mačiau, kad jam labai blogai.
-Nora... Ji su kažkokiu prašmatniu vaikinu vaikšto lyg būtų ant 9 dangaus... Pavargau, Anna... Pavargau vaikytis moteris, kurioms nesvarbu, kas aš esu ar ką jaučiu... – Švelniai apkabinau Šeilį ir atsikvėpiau.
-Reiškiasi, ji nebuvo skirta tau... – Sumurmėjau, o Šeillis mane stipriai apkabino. Jaučiau jo skausmą. Juk pati buvau toj situacijoj...
-Norėčiau, kad pagaliau atsirastų ta, kuri yra skirta man, o aš jai... -
-Atsiprašau... – Sušnabždėjau, o Alanas šyptelėjo man pavargusia šypsena.
-Tam aš čia ir esu, Anna. Būti su tavim ir padėti tau išsikapstyti iš visų problemų... – Jis atsakė tyliai, o mano širdis truputį suvirpėjo. Jis buvo mano angelas!
-Mes kartu... – Sumurmėjau ir prisitraukiau arčiau jo. Alanas mane apkabino ir švelniai mane pabučiavo.
-Iki laiko pabaigos... – Gavau atsakymą ir nusišypsojau. Užmerkiau akis ir tiesiog mėgavausi Alano kompanija. Pagaliau atsikėlėm apie 9-tą ir nuėjome susiruošti. Nusiprausiau, persirengiau, pasidažiau, kad neatrodyčiau taip baisiai, užkandau ir išgėriau dvi tabletes raminamųjų. Nesijaučiau stabili po to kvailo priepuolio...
-Ką veiksi šiandien, Anna? – Ostinas prisėdo prie manęs, kol rinkausi savo aparatūrą. Šyptelėjau jam ir perbraukiau ranka per plaukus.
-Na, sedėsiu prie jūsų scenos ir dar nežinau, ką kita fotografuosiu... – Atsakiau, o Ostinas išsišiepė, kaip mažas vaikas.
-Tada paskirk savo laiko truputėlį man ir Alanui, kol mes stebėsim „Asking Alexandria“. – Nusišypsojau ir sulinksėjau galva. Man reikėjo būt su žmonėmis...
Staiga, į autobusą įsiveržė Šeilis, persikreipusiu veidu ir praėjo pro mus net nepažiūrėjęs. Stebėjau, kur jis nuėjo kelias minutes, kol nepakilau ir tyliai nenutipenau paskui jį.
-Šeili..? – Švelniai paklausiau, priėjus prie jo gulto, kuris buvo uždengtas užuolaida.
-Neturiu jėgų šnekėt, Anna... – Išgirdau pavargusį atsakymą. Lėtai atitraukiau užuolaidą ir įsistebeilyjau į Šeilio nugarą.
-Kas nutiko? – Paklausiau po kelių minučių. Šeilis atsisuko į mane ir mačiau, kad jam labai blogai.
-Nora... Ji su kažkokiu prašmatniu vaikinu vaikšto lyg būtų ant 9 dangaus... Pavargau, Anna... Pavargau vaikytis moteris, kurioms nesvarbu, kas aš esu ar ką jaučiu... – Švelniai apkabinau Šeilį ir atsikvėpiau.
-Reiškiasi, ji nebuvo skirta tau... – Sumurmėjau, o Šeillis mane stipriai apkabino. Jaučiau jo skausmą. Juk pati buvau toj situacijoj...
-Norėčiau, kad pagaliau atsirastų ta, kuri yra skirta man, o aš jai... -
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą