Mane stebėjo oranžinių plaukų savininkas su maža arogantiška šypsena. Kaip jis nustebs, kai sužinos, kad nesu lengvai prieinama...
Perbraukiau ranka per savo liepsnojančius plaukus ir nusukau akis nuo to keisto vaikino.
-Tavo plaukų spalva labai graži. – Pagavau draugiškai atrodančios blondinės žvilgsnį ir šiek tiek šyptelėjau.
-Ji... natūrali... – Sumurmėjau. Blondinė išsižiojo ir atrodė, kaip žuvis.
-Tai dėl tavo galios? – Ji išsišiepė, o aš lėtai sulinksėjau galva.
-Iš dalies... – Atsakiau tyliai, atsikvėpdama.
-Tai parodyk, ką moki, naujoke. – Oranžinių plaukų savininkas išsišiepė, o aš perverčiau savo akimis.
-Tai pavojinga. – Debtelėjau, o jis suvaidino, kad sudaužiau jam širdį.
-Viskas bus gerai, Peiton. – Blondinė sumurmėjo, o aš susiraukiau. Šitie žmonės žinojo mano vardą, bet aš nežinojau jų. Kur paslėpta logika?
Trūktelėjau pečiais ir pakilau nuo sofos ant kurios buvau pasodinta. Paėjau kelis žingsnius į šalį ir atsisukau į grupelę žmonių, su kuriais turėjau nuo šiol dirbti.
-Neatsakau už jūsų saugumą. – Sumurmėjau ir pakėliau savo delną taip, kad jis žiūrėjo į dangų. Susikoncentravau ties delno centru ir galvojau apie ugnį. Įsivaizdavau ją šiltą, draugišką, šviesią... Delno viduryje užsiliepsnojo golfo kamuoliuko dydžio ugnis ir aš šyptelėjau sau, mesteldama kamuoliuką į orą. Jis pradėjo skraidyt aplink mane, o aš igirdau plojimus ir pasižiūrėjau į savo bendraamžius.
-Jėga, Peiton. Ar žinai kokia bus tavo pravardė? – Blondinė pašoko nuo sofos ir pribėgo prie manęs. Aš pasimečiau ir tylėjau. Ugnies kamuoliukas dingo.
-Tiesiog vadinkim ją porcelianine lėle. Jai tiktų. – Mečiau piktą žvilgsnį į oranžinių plaukų savininką ir sugniaužiau kumščius.
-Aš būsiu Faja. – Atsakiau, žudydama žvilgsniu oranžinių plaukų savininką.
-Saugokis, Šonai. Dar padegs tavo plaukus. – Pasižiūrėjau į blondiną, kuris sedėjo fotelyje ir perverčiau akimis. Pasirodo, kad čia buvo ne vienas, o du arogantiški šunsnukiai. Ir vienas iš jų buvo labai karštas.
Perbraukiau ranka per savo liepsnojančius plaukus ir nusukau akis nuo to keisto vaikino.
-Tavo plaukų spalva labai graži. – Pagavau draugiškai atrodančios blondinės žvilgsnį ir šiek tiek šyptelėjau.
-Ji... natūrali... – Sumurmėjau. Blondinė išsižiojo ir atrodė, kaip žuvis.
-Tai dėl tavo galios? – Ji išsišiepė, o aš lėtai sulinksėjau galva.
-Iš dalies... – Atsakiau tyliai, atsikvėpdama.
-Tai parodyk, ką moki, naujoke. – Oranžinių plaukų savininkas išsišiepė, o aš perverčiau savo akimis.
-Tai pavojinga. – Debtelėjau, o jis suvaidino, kad sudaužiau jam širdį.
-Viskas bus gerai, Peiton. – Blondinė sumurmėjo, o aš susiraukiau. Šitie žmonės žinojo mano vardą, bet aš nežinojau jų. Kur paslėpta logika?
Trūktelėjau pečiais ir pakilau nuo sofos ant kurios buvau pasodinta. Paėjau kelis žingsnius į šalį ir atsisukau į grupelę žmonių, su kuriais turėjau nuo šiol dirbti.
-Neatsakau už jūsų saugumą. – Sumurmėjau ir pakėliau savo delną taip, kad jis žiūrėjo į dangų. Susikoncentravau ties delno centru ir galvojau apie ugnį. Įsivaizdavau ją šiltą, draugišką, šviesią... Delno viduryje užsiliepsnojo golfo kamuoliuko dydžio ugnis ir aš šyptelėjau sau, mesteldama kamuoliuką į orą. Jis pradėjo skraidyt aplink mane, o aš igirdau plojimus ir pasižiūrėjau į savo bendraamžius.
-Jėga, Peiton. Ar žinai kokia bus tavo pravardė? – Blondinė pašoko nuo sofos ir pribėgo prie manęs. Aš pasimečiau ir tylėjau. Ugnies kamuoliukas dingo.
-Tiesiog vadinkim ją porcelianine lėle. Jai tiktų. – Mečiau piktą žvilgsnį į oranžinių plaukų savininką ir sugniaužiau kumščius.
-Aš būsiu Faja. – Atsakiau, žudydama žvilgsniu oranžinių plaukų savininką.
-Saugokis, Šonai. Dar padegs tavo plaukus. – Pasižiūrėjau į blondiną, kuris sedėjo fotelyje ir perverčiau akimis. Pasirodo, kad čia buvo ne vienas, o du arogantiški šunsnukiai. Ir vienas iš jų buvo labai karštas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą