Gulėjau pievoje ir žiūrėjau į dangų. Žvaigždžių nesimatė, mes buvome per arti miesto.
Klaikiai pasiilgau krepšinio. Negalėjau nė apsakyti, kaip norėjau pakliūti į sporto salę, kurioje oranžinis kamuolys tarsi raketa skraidė iš vienos pusės į kitą. Ilgėjausi krepšininkų pokštų, valandų juokiantis iš įvairiausių jų išraiškų, užfiksuotų mano kamera ir aistrų, kurias galima patirti tik stebint įtemptas varžybas. Liepa jau spėjo įpusėti ir vienintelė mano paguoda buvo mintis, kad visas šitas reikalas jau greitai baigsis.
Mane apakino blykstė. Kelias akimirkas gulėjau užsimerkusi, kol vėl galėjau matyti.
- Kas per velniava.? - paklausiau tamsos, kurioje mirguliavo neaiškūs atšvaitai.
Išgirdau skambų juoką ir atpažinau Anną.
- Turėjau atsilyginti tau už pirmąją dieną.
- Buvo būtina paversti mane nerege.? - nepiktai sumurmėjau.
- Gal ir ne, bet tai paliks didesnį efektą. - juokėsi ji.
- O taip, tikrai. Atsargiai, kad nepasiskųsčiau tavo vaikinui.
- Pagrasinai... - sumurmėjo. - Beje, kas ten tarp tavęs ir Šono.? Vakar netyčia nugirdau, kad judu lyg ir pykotės.?
- Man atrodo, aš vakar su juo išsiskyriau.
Girdėjau spengiančią tylą.
- Kodėl.?
- Nes mes netinkame vienas kitam. Be to, tie santykiai neturėjo ateities.
- Kai tu tai sakai, atrodo, kad tai taip paprasta.
- Tai nėra paprasta. Bet taip turėjo būti.
Pasiverčiau ant šono ir tikėjausi, kad Anna nematė ašarų mano akyse.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą