Visa “OM&M” šeima keliavo atgal į Warped teritoriją. Po puikios vakarienės, kuria mane pavaišino visi vaikinai, buvau kaip koks aptingęs katinas. Vis dar jaučiau saldžiarūgštės vištienos skonį, kurią gavau „Panda Express“. Vakaras buvo nuostabus. Per vakarienė visi juokavom ir tiesiog skaldėm juokelius, kurie privertė dusti iš juoko. Ostinas ir Šeilis mamos ir tėčio vaidmenį pakylėjo dar vieno laipteliu, kai sugalvojo, kad reikia mane pamaitinti. Manau, iš viso vaizdo, kurį matė kavinės lankytojai, jie juokėsi arba galvojo, kad mes pabėgom iš psichiatrinės. Mums, tai nerūpėjo. Jaučiau, kad buvau priimta į „OM&M” šeimą.
-Na, Anna, kaip tau čempiono vakarienė? – Ostinas šyptelėjo man, o aš su pasitenkinimu paglosčiau savo pilvą.
-Nuostabi. – Atsakiau ir kartu su Ostinu nusijuokėm. Mano akį pagavo priešais mus žygiuojantis oranžinių plaukų savininkas. Jis ėjo vienas ir šiek tiek susigūžęs.
-Eik pas jį, Anna. – Ostinas mane lengvai pastūmėjo, o aš sulinksėjusi galva, prisiartinau prie Alano.
-Ei, kodėl tu toks liūdnas? – Šyptelėjau jam, kai atsiradau šalia jo. Alanas metė man vieną rimtą žvilgsnį ir nusisuko. Supratau, kad kažkas ne taip.
-Kas atsitiko..? – Tyliai paklausiau, pagriebusi jo alkūnę. Alanas atsipūtė ir pasižiūrėjo į mane rimtu veidu.
-Viskas, Anna. – Jis atsakė, o aš susiraukiau.
-Įvardink „viską“... – Sumurmėjau, o Alanas vėl atsikvėpė. Laukiau jo atsakymo, bet jis tylėjo ir nieko nesakė. Pasiekėm autobusus, o Alanas dar nebuvo nieko pasakęs. Nenorėjau versti jo kalbėti todėl laukiau, kol pats man ką nors pasakys. Sustojau prie autobuso įėjimo ir išsitraukiau cigarečių pakelį. Iškart prisidegiau cigaretę ir įtraukiau dūmus į plaučius. Visi vyrukai sugūžėjo į autobusą, o Alanas liko stovėti priešais mane. Pasižiūrėjau į jį, o jis stebėjo kažką tolumoje.
-Kas atsitiko, Alanai..? – Švelniai paklausiau, kai nebegalėjau kentėti visos tylos. Alanas lėtai atsuko savo žvilgsnį į mane ir iš jo akių mačiau, kad jam kažkas nedavė ramybės.
-Ar tai mergina? – Šyptelėjau, bandydama bent šiek tiek praskaidrinti nuotaiką. Tai nepadėjo, nes Alanas susiraukė ir pagriebė cigarečių pakelį iš mano rankos, išsitraukė cigaretę ir prisidegė. Stebėjau jo judesius, galvoje girdėdama Ostino žodžius.
-Taip, Anna. Man blogai dėl to. – Alanas staiga sumurmėjo, o aš nustebusi atsipeikėjau iš savo minčių. Staiga, prisiminusi, kad ant kaklo kabo mano fotoaparatas, pakėliau jį ir nufotografavau Alaną. Apšvietimas buvo baisus, bet nuotrauka gavosi nereali. Šyptelėjau sau, bežiūrėdama į nuotrauką.
-Kodėl nieko nedarai? – Paklausiau, pažiūrėdama į jį. Alanas pasižiūrėjo į mane ir išplėtė akis.
-Nes bijau, Anna. Aš bijau, kad jei ką nors jai pasakysiu, tai viskas bus baigta tarp mūsų. Bijau, kad teks užmiršti kiekvieną akimirką, kurią praleidau su ja... – Pasižiūrėjau į savo spalvotus „Toms“ batelius. Įtraukiau nuodingus dūmus į plaučius ir su skaudančia širdim pažiūrėjau į Alaną.
-O aš nusprendžiau nebijot... – Alanas pasižiūrėjo į mane, nesuprasdamas, ką šneku.
-Tai va... Alanai, mano geriausias drauge nuo vystyklų... Aš tave myliu. Myliu jau nežinia kiek laiko ir tik dabar sugebu tau tai pasakyt, nes prieš tai aš irgi bijojau. Bijojau to pačio, ko bijai ir tu, bet būnant čia. Su tavim ir su visa „OM&M” grupe… - Šyptelėjau sau, sustodama įtraukt dūmą.
-Padedant Ostino ir visų kitų, supratau, kad turiu pagaliau tau pasakyt, kaip iš tikrųjų jaučiuos, nes dabar bijau... Labiausiai bijau, kad prarasiu tave kam nors kitam. – Įtraukiau paskutinį dūmą ir numetusi cigaretės likutį, užgesinau su bato padu.
-Taigi... – Pasižiūrėjau į Alano akis ir nusišypsojau.
-Aš tave myliu ir niekad nenustosiu mylėti. –
Stojo tyla. Akių kontaktas nenutrūko, bet jokio atsakymo negavau, taigi supratusi, kad tyla buvo neigiamas atsakymas tyliai nusigavau į autobusą. Vos tik įžengiau, mane pasitiko tyla. Visi vaikinai stebėjo mane. Mačiau gailestį jų veide, bet metusi jiems kuo tikresnę šypseną nukeliavau link savo gulto. Padėjus fotoaparatą aš atsisėdau ir įsistebeilyjau į sieną. Krūtinėje jaučiau skausmą. Akyse susikaupė ašaros ir aš apgailėtinai nusijuokiau.
-Ko tu tikėjaisi, Anna..? Kad jis tau atsakys tuo pačiu..? – Sumurmėjau sau ir perbraukiau ranka per plaukus. Kažkas atsisėdo šalia manęs. Nesivarginau pasižiūrėti, kas jis.
-Taip ir turėjo būti. – Išgirdau, kaip Alanas sumurmėjo ir aš nustebusi pasižiūrėjau į jį.
-Atleisk. Turėjau kažką atsakyt, bet tuo momentu, kai tu pasakei tuos žodžius... – Alanas užsidegė rankom veidą.
-Pagalvojau, kad esu visiškas idiotas ir, jog turėjau AŠ tau pasakyt, kaip jaučiuosi. Turėjau būt vyras... – Šyptelėjau sau ir padėjau kaktą ant Alano peties.
-Ar tai pavėluotas teigiamas atsakymas..? – Paklausiau, o Alanas tyliai nusijuokė. Pagriebė mano delną ir sunėrė mūsų pirštus.
-Taip, Anna... Čia nevykęs pavėluotas atsakymas. – Pasižiūrėjau į Alaną ir šyptelėjau. Tai turėjo būt tas momentas, kai pabučiuosim vienas kitą, bet viską sugadino Ostinas su savo rėkimu.
-Aš jums sakiau, kad susimes šiandien. – Perverčiau akimis ir šyptelėjau Alanui.
-Einam palošti COD? – Išsišiepėm su Alanu, kaip maži vaikai ir susikabinę rankomis nukeliavome į autobuso priekį, kur buvo visi žaidimai. Vaikinai iš karto puolė mėtyti įvairias replikas, bet mudu su Alanu mėtėm replikas atgal ir iš viso to išsivystė visos nakties COD maratonas per kurį supratau, kad tikrai buvau „OM&M” šeimos dalis. Tai darė mane laiminga, bet dar laimingesnė darė oranžinių plaukų savininkas, kuris per visą naktį nesitraukė nuo manęs ir paryčiais sutiko miegoti mano gulte. Prieš užmiegant, išgirdau tuos žodžius apie kuriuos taip ilgai svajojau:
-Aš tave taip pat myliu, Anna. -
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą