Įtraukiau nuodingus cigaretės dūmus ir pasižiūrėjau į švintantį dangų. Buvo gal pusę 4 ryto ir aš laukiau visų „OM&M” vyrukų. Jų autobusas turėjo atvažiuoti ir paimti mane bei Alaną. Įtraukusi dar vieną ilgą ir nuodingą dūmą į savo plaučius, išgirdau atsidarančias namo duris kitoje gatvės pusėje ir pamačiau taip gerai pažįstamą oranžinę galvą. Šyptelėjau sau ir godžiai įtraukiau dar vieną dūmą į plaučius. Alanas tempė vieną didžiulį lagaminą link mano namo. Maniškis lagaminas buvo taip pat pakankamai didelis. Savaitę sėdėjau priešais savo spintą ir bandžiau nuspręsti kokius drabužius imti. Galiausiai logiškai apmąsčiusi visą situaciją, nusprendžiau imti drabužiū visiems keturiems metų laikams. Juk turėjome keliaut per visą Ameriką, bei kelis Kanados miestelius. Orai buvo nenusakomi, taigi reikėjo ruoštis viskam.
Žvilgterėjau į kitą, mažesnį lagaminą, kuriame buvo sukrauta mano aparatūra. Turėjau tris profesionalius fotoaparatus ir begalę laisvų atminties kortelių. Viską, išskyrus maniškį fotosparatą, parūpino „OM&M” įrašų studija, kuriai manęs reikėjo, kaip fotografės. Turėjau kelias dienas apsiprasti su visais savo žaislais ir buvau patenkinta jais. Šalia mažesnio lagamino, gulėjo mano patikimoji kurpinė su visais kitais reikalingais daiktais.
-Labas rytas, Anna. – Pažiūrėjau į Alano veidą ir šyptelėjau prieš įtraukdama dar vieną dūmą.
-Sveikas, Alanai. – Atsakiau. Alanas atsisėdo šalia manęs ant nutriušusios sofutės, kuri stovėjo prie įėjimo į mano namą. Prunkštelėjau, pagalvojus, kad čia mano namai.
-Kas yra? – Alanas pasisuko į mane ir aš papurčiau galvą.
-Prisiminiau tėvų reakciją, kai pasakiau, kad iškeliauju visai vasarai fotografuoti įžymių grupių. – Alanas nusikvatojo, o aš vėl įtraukiau ilgą dūmą.
-Kaip visada jie tikisi, kad tu paklusi jiems. – Jis sumurmėjo, o aš linktelėjau galva.
-Jie nori, kad mano gyvenimas nenueitų šuniui ant uodegos, bet žiūrint iš mano pusės... Jis niekad nebūtų vykęs, jei būčiau tuo, kuo nenoriu būt. – Sumurmėjau ir pabaigiau cigaretę. Alanas pagriebė mane ir patraukė į save.
-Svarbiausia, kad būsim dviese, Anna. Siausim už 10. – Apsikabinau Alaną ir šyptelėjau sau.
-Tikrai, kad siausim. – Sumurmėjau ir nusižiovavau. Alanas nusijuokė, o aš perverčiau akis.
-Nieko nesakyk. Turėjau įsitikint, kad viską pasiėmiau, tai net nemiegojau. – Alanas sujaukė mano plaukus ir aš piktai debtelėjau į jį.
-Pamiegosi autobuse. – Jis pasakė ir aš sulinksėjau galva.
-Kuris bus pirmas miestas? – Paklausiau ir pasisukau į Alaną.
-Dalasas. Po to Hiustonas ir San Antonio. Tada keliausime į Naujajį Meksiką... –
-Gerai, gerai, aš turiu visą sąrašą, Alanai. Tiesiog užmiršau koks pirmas miestas. – Alanas šyptelėjo man, o aš papurčiau galvą.
-Jau atvažiuoja. – Alanas pašoko nuo sofutės ir pagriebė savo bei mano didžiausią lagaminą. Aš taip pat pakilau ir pagriebiau mažąjį lagaminą, kuris turėjo keliaut visur su manimi ir savo patikimąją kuprinę. Lėtai nukeliavome prie gatvės ir netrukus, priešais mus sustojo milžiniškas autobusas. Šyptelėjau sau ir akies krašteliu pažvelgiau į Alaną. Jis atrodė laimingas.
-Labas rytas, draugai! Kaip laikotės šį ankstų rytą? – Iš autobuso iššoko Ostinas trykštantis energija ir aš nusišypsojau. Aš galėjau prie viso šito priprasti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą