Buvo naktis ir autobusas judėjo autostrada link kito miesto. Kartu su Alanu buvome įsitaisę mano gulte(bunk) ir šnekučiavomės apie viską, kas šovė į galvą. Buvau, kaip kokia maža mergaitė gulėdama šalia Alano. Širdis skaudžiai daužėsi į šonkaulius, o protas rėkė: daryk kažką! Bet aš viską ignoravau. Man buvo gera taip, kaip buvo dabar. Nesiruošiau visko sumauti...
-Ką veikei, kol aš buvau dingęs? – Alanas pasižiūrėjo į mane po ilgos tylos, o aš šyptelėjau sau.
-Baigiau mokyklą, dirbau, pykausi su tėvais. – Trūktelėjau pečiais, o Alanas atsikvėpė.
-Negalėjau atvažiuoti į tavo išleistuves... – Jis sumurmėjo. Pasisukau į jį ir numojau ranka.
-Nieko gero nebuvo. Tėvai buvo nepatenkinti. Visos manęs nekenčiančios merginos ir toliau mėtė žeidžiančias replikas, o visi kiti kurie buvo bent šiek tiek su manim bendravę apsimetė, kad manęs nepažįsta. – Atsakiau negalvodama.
-Dėl to ir turėjau ten būti... – Jis atsakė, o aš atsikvėpiau ir nusišypsojau.
-Ne, neturėjai. Juk darei kažką svarbesnio. –
Alanas suraukė antakius ir pagriebęs mane, prisitraukė arčiau savęs.
-Užtat turiu visą Warped, kad įrodyčiau tau, kad tu man svarbiausia. – Šyptelėjau ir įsitaisiau patogiai šalia Alano.
-Gal baigsit tas kalbas ir eisit prie veiksmo? – Pasigirdo Ostino balsas ir aš pradėjau juoktis.
-Žmogau, nėra mandagu klausytis kitų žmonių pokalbių. – Alanas atsakė Ostinui. Aš uždengiau delnu savo burną, kad nutildyčiau savo juoką ir neprikelčiau kitų autobuso gyventojų.
-Aš tiesiog tau norėjau padėti, Alanai. Nereikia taip pykti... – Girdėjau šypseną Ostino balse. Pasižiūrėjau į Alaną. Jo skruostai buvo šiek tiek raudoni. Šyptelėjau sau ir greitai pabučiavau Alano skruostą.
-Pasiilgau tokių vakarų. – Sušnabždėjau ir patogiai įsitaisiusi užmerkiau akis. Pajaučiau, kai Alanas pritraukė mane arčiau savęs ir išgirdau paskutinius jo žodžius prieš man užmiegant:
-Aš taip pat, Anna... Aš taip pat... -
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą