Anna [1]

Los Andželas buvo tikras pragaras Gegužės-Spalio mėnesiais. Tikriausiai turėjau džiaugtis, kad per gimtadienį galėjau vaikščioti su šortais ir marškinėliais be rankovių, bet oras man niekada nebuvo svarbus. Labiau vertinau laiką, kurį praleisdavau su savo draugais. Tikriausiai todėl, kad neturėjau daug tikrų draugų... Mokykloje visi mane pažinojo kaip nevykėlę, bet įsidėmėkit žodį „pažinojo“. Mokykla jau buvo mano praeitis. Aną mėnesį buvau peržengus 19 metus ir buvau laisva kaip paukštis. Mokyklos nebebuvo ir nebebus mano gyvenime. Turėjau galvoti apie savo ateitį, bet net neįsivaizdavau, ką norėčiau veikti savo nuobodžiam gyvenime. Aišku, pagal savo tėvus, turėjau keliauti į universitetą, bet aš nenorėjau. Manęs net ta mintis netraukė. Ką ten veikti? Tupėti keturis metus ir po to dirbti monotonišką ir neįdomų darbą..? Na jau ne.

Vieną šeštadienio vakarą, kai sėdėjau pas save balkone ir rūkiau Marlboro cigaretes, galvodama, ką galėčiau veikti savo gyvenime, mano akį patraukė į priešais namą atkeliavę žmonės. Tai buvo 5 vyrai. Vieną iš jų puikiai pažinojau. Jis buvo vienas iš tų mano tikrų draugų, bet nebuvau jo mačius gan ilgą laiką. Kiek girdėjau, pateko į kažkokią tai grupę ir grojo ten gitara. Truputėlį jam pavydėjau, nes jis darė tai, ką labiausiai mėgo, o aš sėdėjau šitam kvailam miestelyje ir nežinojau kuom noriu būt gyvenime.

Stebėdama jo ryškiai oranžinius plaukus, šyptelėjau sau ir pagalvojau, kad reiktų susirast darbą. Mokėjau fotografuoti, taigi galėjau eiti dirbti fotografijos studijoje. Taip pat, buvau mačius, kad vaikų mokyklėlėje reikėjo, kas mokintų groti gitara...

Piktai atsikvėpiau ir numečiau pabaigtą cigaretę į jai skirtą vietą ir iš sumaitoto pakelio išsitraukiau kitą cigaretę. Prisidegiau ir piktai įtraukiau visus nuodus į plaučius.

-Ei, Anna! – Pažiūrėjau į oranžinių plaukų savininką, kitoje gatvės pusėje ir lengvai šyptelėjau. Jis vis dar prisiminė mane...

-Alanai(Alan)! Malonu tave matyt! – Sušukau atgal ir pastebėjau šypseną jo veide.

-Atnešk savo pasturgalį čia. Noriu tave su kai kuo supažindinti. – Pažiūrėjau į keturis vyrus, kurie stovėjo aplink Alaną ir stebėjo mano ir Alano pokalbį. Neatrodė baisūs. Tiesą sakant, atrodė labai draugiški.

Lengvai papurčiau savo galvą ir užgesinau nepabaigtą cigaretę. Palikau ją ant stalo ir įėjau į kambarį, kur mečiau žvilgsnį į veidrodį, kad įsitikinčiau, kad atrodau normaliai. Veidrodis rodė tą patį, kaip visada: atrodai baisiai, geriau nebus. Giliai atsikvėpus, nukeliavau pro namus į lauką. Tada buvo telikę pereiti per gatvę ir pažvelgti į Alaną. Atrodo lengva, tiesa..? Man tai buvo neįmanoma misija.

Alaną pažinojau nuo mažumės. Kartu darėm viską. Absoliučiai viską. Bet juk žinot, kaip būna... Geriausi draugai dažniausiai įsimyli vienas kitą, taigi tas pats atsitiko ir man. Tik, Alanas to niekad nesužinojo, o aš toliau buvau gera draugė, kuri naktim bandė sau įrodyti, kad taip yra geriau.

Kai perėjau gatvę ir sustojau priešais Alaną, jis išsišiepė ir stipriai mane apkabino. Tą sekundę, dingo visi mano rūpesčiai. Laikas sustojo. Buvom dviese. Ir buvo taip gera...

-Anna, susipažink. Čia mano draugai. Čia Ostinas(Austin). – Jis pamojo į nesveikai aukštą vyrą ir aš turėjau palenkt galvą atgal, kad galėčiau normaliai pasižiūrėt į jį. Aš net nebuvau tokia žema!

-Čia Šeilis(Shayley), Filas(Phil) ir Valentino. – Nelabai sureagavau, kai aukščiausias mane apkabino, o visi kiti paspaudė mano ranką.

-Malonu. Aš Anna. – Iškosėjau, linksėdama galva.

-Žinom, Anna. Alanas neužsičiaupė visą kelią apie tave. – Pakėliau antakį ir šyptelėjau žinodama, kad jie nori mane sugėdinti. Mane buvo sunku sugėdinti. Tai yra, neįmanoma sugėdinti.

-Ir ką jis kalbėjo? – Paklausiau, mesdama akį į Alano pusę. Jis stebėjo savo draugus piktu žvilgsniu ir mačiau, kad jo skruostai raudoni.

-Šį bei tą. – Ostinas išsišiepė ir visi jie pradėjo kvatotis išskyrus mane ir Alaną. Šyptelėjau sau ir pažiūrėjau į Alaną. Šis stebėjo savo draugus su šypsena veide.

-Taigi, Anna... Mes pasikvietėm tave čia, nes mums reikia pagalbos. – Suraukiau antakius ir pažiūrėjau į Šeilį, sukdama galvą, kam jiems gali manęs reikėt.

-Mes grosim Warped ture šią vasarą. – Alanas prakalbo ir pasižiūrėjau į jį.

-Tai puiku, džiaugiuosi dėl jūsų. – Šyptelėjau, o Alanas papurtė galvą.

-Mums reikia fotografo ir mes siūlom tau šį darbą. – Sumirksėjau akimis ir suraukiau antakius.

-Tu... Tu rimtai..? – Lėtai paklausiau, braukdama ranka per plaukus.

-Mes labai rimtai, Anna. – Pažiūrėjau į išsišiepusį Ostiną ir į kitus. Jų veidai sakė, kad jie iš tikrųjų man pasiūlė dirbti fotografe Warped ture.

-Gerai, aš sutinku. – Atsakiau lėtai, netikėdama, kad man taip pasisekė. Apie Warped galvojau nuo mažumės, o dabar... Dabar visą vasarą ten dirbsiu..!