Anna. [9]

Susirinkusi visus savo žaisliukus išskubėjau iš autobuso. Buvau susikoncentravusi ties vienu tikslu: fotografuoti ir atsijungti nuo pasaulio. Nenorėjau su niekuo šnekėti, nes buvau tikra, kad išliesiu savo pyktį ant nekalto žmogaus.

-Anna, palauk! – Perverčiau akis, kai išgirdau taip puikiai pažįstamą balsą. Nesustojau žingsniuoti.

-Anna. – Alanas atsirado priešais mane ir aš pabandžiau jį apeiti. Jis man to neleido, taigi sustojau ir pasižiūrėjau jam į akis.

-Alanai, nenoriu šnekėt. – Piktai išrėžiau. Mačiau, kad Alaną, tai įžeidė, bet negalėjau priversti savęs atsiprašyti ir nusiraminti. Degiau pykčiu.

-Aš tik... – Jis pradėjo kalbėti, bet nutilo. Stebėjo mane kelias sekundes, kol staiga nepakėlė rankos ir nepatraukė kirpčių nuo mano akių.

-Alanai, man reikia eiti. – Nenorėjau pajudėt iš vietos, bet žinojau, kad jei stovėsiu ir stebėsiu jį, prarasiu savitvardą ir apsiverksiu. Pyktis keistai mane veikdavo. Apskritai, buvau labai emocionali. Ypač jei mane, kas nors išvesdavo iš vėžių...

-Pažadėk man, kad vakarą praleisi su manim. Juk taip seniai leidom laiką kartu... – Jis šyptelėjo man, o aš nejučiomis sulinksėjau galva. Tiesiog norėjau būt savo geriausio draugo glėbyje...

-O dabar, eik dirbt. Nenoriu, kad per mane pavėluotum į pirmą koncertą. – Alanas pabučiavo mano kaktą, kaip senais gerais laikais ir tada abu nuėjome savais keliais.

Nusigavau iki pirmosios scenos kaip tik ant koncerto pradžios. Pasinėriau į darbą ir ateinančias kelias valandas buvau susikoncentravusi tik į grupes ir fotografavimą. Kai pagaliau atėjo pertrauka, aš greitai nusigavau iki Nintendo 3DS scenos, kur spėjau pamatyti Every Avenue pasirodymą, bei padaryti daug puikių nuotraukų. Tada nusigavau iki pagrindinės scenos, kur grojo Asking Alexandria. Šyptelėjau sau ir padariau kelias nuotraukas. Pasirodymas baigėsi po dviejų dainų, bet aš buvau patenkinta, kad turėjau bent kelias nuotraukas. Paklausius šiek tiek kitos grupės, grįžau prie man paskirtos scenos ir belaukdama pasirodymo peržiūrėjau padarytas nuotraukas. Šyptelėjau sau, kai radau vieną nuotrauką, kurioje Every Avenue vokalistas žiūrėjo į objektyvą.

-Kiek fanių mane nudėtų už šitą nuotrauką... – Sumurmėjau sau ir toliau tęsiau savo peržiūrą. Peržiūrėjus visas nuotraukas, atsisukau į fanus ir padariau kelias nuotraukas. Keli iš jų papozavo ir aš jiem maloniai nusišypsojau.

Pasirodė grupė ant scenos ir aš šyptelėjau sau, kai pamačiau taip gerai pažįstamus veidus.

-Ar jūs pasiruošę linksmintis? – Ostinas surėkė į fanų jūrą. Padariau kelias jo nuotraukas, kol fanai šaukė Ostinui. Jaučiau plūstančią energiją nuo scenos ir nuo fanų ir tai kėlė euforiją. Atsijungiau nuo pasaulio ir pyškinau fotoaparatu nelabai girdėdama, kas aplink mane vyksta.

-Dėkui, Hiustone. Iki susimatymo. – Nepastebėjau, kaip greitai laikas praskriejo ir jau fotografavau paskutinę dienos grupę. Buvau pervargusi, nes saulė spigino į pakaušį, o kepurės nebuvau pasiėmus. Keikiau save, kad per savo pyktį nesugebėjau logiškai sugalvoti, kad man gali reikėt kepurės. Po paskutinio pasirodymo, nufotografavau savanorius tvarkančius sceną ir pasukau keliauti link autobuso. Pakeliui padariau kelias nuotraukas ir sustojau nufotografuoti Woe, Is Me atlikėjų, kurie šnekučiavosi su savo fanais. Šyptelėjau sau fotografuodama juos, nes mačiau šypsenas jų veiduose ir jautėsi, kad jie yra tokie patys žmonės, kaip visi kiti.

-Atsiprašau, gal galėčiau paprašyti pagalbos? – Atsitraukiau nuo fotoaparato ir pasižiūrėjau į jauną mergaitę. Ji buvo ne vyresnė nei 15. Jos akys žiūrėjo į mane nekaltai ir su išgąsčiu.

-Taip, kuo galėčiau padėt? – Šyptelėjau jai, o ji žvilgterėjo į WIM narius ir vėl pasisuko į mane.

-Gal galėtumėte mane nufotografuoti su jais? – Sulinksėjau galva ir paėmiau fotoaparatą iš jos rankų.

-Su mielu noru. –Atsakiau su šypsena veide ir nusekiau paskui ją iki WIM grupės narių. Mergaitė atrodė labai nedrąsi ir mačiau, kad jai buvo sunku paprašyti nuotraukos, taigi nusprendžiau jai padėti.

-Sveiki. Ar galėtumėte nusifotografuoti su šita mergina? Ji labai drovi ir bijo jūsų paklausti. – Šyptelėjau vaikinams, kai buvau pastebėta. Jie sutiko ir aš greitai padariau kelias nuotraukas mergaitės fotoaparatu.

-Ar nesupyksit jei vieną nuotrauką padarysiu savo fotoaparatu? – Gavau leidimą ir pakėlus savo fotoaparatą padariau vieną gražią nuotrauką.

-Ačiū. – Šyptelėjau WIM vaikinams ir atidaviau fotoaparatą merginai. Ji padėkojo ir greitai dingo iš mano akiračio. Su šypsena veide grįžau į autobusą ir iškart puoliau tvarkyti nuotraukas. Kol jos persikėlė iš fotoaparato į laptopą, aš susiradau, ką užkąsti ir patogiai įsitaisiau priešais savo laptopą. Jaučiausi keistai linksma...